Anekdotas

Du jauni jis ir ji susituoke. Jaunoji iki vestuviu saugojo rutu vainikeli, o jaunajam tevai nuo gimimo tikino, kad tas daiktas kur zemai kaba yra skirtas tik slapinimuisi. Nu zmona prakentejo menesi nuo jaunojo neveiklumo ir jau nebeturedama kantrybes nubega pas pagyvenusia kaimyne. Issisneka, issako visas bedas, o toji ir sako:
- Tu kai grisi dabar, gulkis i lova ir apsimesk kad labai sergi. Kai vyras prieis ir paklaus kas, tau yra tu ji atsiusk pas mane.
Zmona taip ir padare. Parbego namo, krito i lova ir vaidina kad serga. Priejo vyras, pasidomejo kas jai yra, tada zmona sako:
- Tu nueik pas kaimyne ir paklausk jos kaip man gydytis!
Vyras nuejo pas kaimyne. Ta jam ir sako:
- Tu tarp koju turi toki stebuklinga daikciuka, kai grisi namo tu juo ir isgydysi zmona.
Kaimynka detaliai nupasakojo kaip jam naudotis savo inagiu. Vyras grizo namo, pamylejo zmona, bet kaip reikiant pamylejo. Po to nuejo i virtuve ir sedi liudna, asaros rieda. Zmona visa svytinti pribega ir klause:
- Brangusis, ar tu nesidziaugi kad as pasveikau?
- Dziaugiuosi, bet jei man kas nors anksciau butu pasakes kad as galiu isgydyti su savo daiktu, tai ir tevas butu gyvas, ir karve nebutu nudvesusi!

   

Facebook komentarai