Anekdotas

Viena karta gyveno zmogus, kuris klaikiai mego keptas pupeles. Jis mylejo
jas, dievino jas, garbino jas. Taciau pupeles visuomet statydavo ji i
nepatogia padeti - trumpam po to, kai jis ju prisivalgydavo. Organizmo
reakcija i pupeles budavo griezta ir nemaloni.
Viena diena jis susitiko mergina ir isimylejo. Kai tapo akivaizdu, jog
jie tuoksis, jis suprato, kad ji gali pasijausti pazeminta ir sugedinta del
jo potraukio keptoms pupelems. Jis nusprende ivykdyti didziausia gyvenimo
zygdarbi - paaukoti pupeles vardan seimynines laimes. Ir netrukus jis vede.
Po keliu menesiu, jam grizinejant is darbo, sugedo jo masina. Kadangi tai ivyko netoli nuo namu, jis nusprende palikti masina ir pareiti pesciomis.
Pakeliui jis pamate maza kavinuke prie kelio, ir sugalvojo, kad reikia paskambinti zmonai ir pranesti, kad paveluos vakarienes. Kai jis iejo i kavine, keptu pupeliu kvapas tiesiog uzvalde ji. Iki namu buvo like keletas kilometru ejimo, ir jis pagalvojo, kad beeinant salutiniai pupeliu poveikiai issisklaidys dar iki namu. Pries taip pagalvodamas jis jau buvo suvalges tris dideles keptu pupeliu lekstes. Kai jis isejo is kavines, pradejo jausti poveiki. Nusiperde pakalneje, pirstelejo ikalneje, paleido veja nuokalneje. Artejant prie namu siu reiskiniu daznis ir stiprumas smarkiai sumazejo, todel jis jautesi gana saugus.
Visgi pasiekus namus ji prispaude toks stiprus poreikis, kad jam teko pastoveti prie duru ir nuleisti gara. Tuo metu namu duris atidare zmona.
Ji dziugiai susuko: "Brangusis, as tau paruosiau pacia netikeciausia vakariene tavo gyvenime". Taciau kad isliktu netiketumas, ji uzriso jam akis, ir tik tada nuvede per nama ir pasodino i kede stalo gale. Kai tik ruosesi atristi akis, suskambo telefonas. Zmona prigrasino neatsiristi akiu, ir jis pazadejo neziureti, kol ji nesugris pakalbejusi telefonu.
Kai zmona isejo, jis pasinaudojo tinkama proga: perkele kuno svori ant vienos puses ir garsiai paleido veja. Vejas buvo ne tik labai garsus, bet ir smirdejo supuvusiu kiausiniu. Todel jis paeme servetele, ir pradejo mojuoti ja, taip vedindamas ora aplink save. Kai tik pasijaute geriau, vel prispyre reikalas. Jis vel pakele koja, ir smagiai pirstelejo. Garsas buvo panasus i triubos ir smirdejo dar labiau nei pirmaji karta. Jis pradejo mojuoti rankomis. Atmosfera jau beveik normalizavosi, kai jis pajaute,
kad vel spiria reikalai. Jis pagadino ora taip, kad butu laimejes nacionalini pirdunu cempionata. Langai sudrebejo, indai ant stalo skimbtelejo, o geles ant stalo iskart nuvyto.
Viena ausimi klausydamas zmonos pokalbio telefonu, jis tese sitaip dar 15 minuciu, kiekvienasyk vedindamas ora servetele. Kai isgirdo, kad pokalbis telefonu baigtas, jis tvarkingai sulankste servetele, padejo ja ant stalo, o rankas tvarkingai pasidejo ant jos. Patenkintas sypsodamasis jis buvo tikras nekaltumo paveikslas.
Atsiprasinedama, kad uztruko, zmona paklause, ar jis ziurejo. Jam patikinus, kad jis tikrai neziurejo, ji nueme raisti jam nuo akiu, parodydama jam prie stalo sedincius svecius, slapta susirinkusius svesti jo gimtadienio.

   

Facebook komentarai