Daugiabučių renovacija Lietuvoje: kaip loterijoje

Renovacijos projektai šiandien vyksta taip, kad gyventojams tenka pasikliauti vien sėkme – pavyks ištraukti sėkmingą loterijos bilietą ar ne. Anot specialistų, techninė projekto priežiūra vykdoma tik popierių lygmeniu, todėl nėra jokių trukdžių jų klastojimui. Taip į objektą gali atkeliauti visiškai kitos medžiagos. Aiškūs reikalavimai medžiagų kokybei taip pat nekeliami, o žadama 25 metų garantija – tik muilo burbulas. Viso to pasekmė – jau po kelių metų byrantys namų fasadai bei mažai pasikeitusios sąskaitos už šildymą.

Nėra tyrimų, kokios priemonės duoda didžiausią efektą

Vilniaus Gedimino technikos universiteto docento Česlovo Ignatavičiaus teigimu, duomenų, koks šilumos energijos kiekis namuose po renovacijos tenka vienam kvadratiniam metrui, palyginimas rodo, kad vidutinis skirtumas – daugiau nei pusantro karto, o imant kraštutinius atvejus – net 3,5 karto.

„Tokius rezultatus mato mūsų žmonės, todėl nieko keista, kad piktinasi. Žinoma, čia gali būti įvairūs pastatai, įvairios jiems taikytos renovacijos priemonės. Todėl atrinkau ir palyginau vienodo dydžio namus – 60 butų daugiabučius. Juose šilumos taupymo efektyvumas taip pat skiriasi pusantro karto. Tačiau norminiuose dokumentuose aiškiai nurodoma, koks turi būti šilumos perdavimo koeficientas, ir pagal tuos rodiklius name turi būti suprojektuotos šiltinimo priemonės“, – tikino pranešėjas tarptautinėje konferencijoje „Efektyvus energijos panaudojimas. Būsto renovacija“, kurioje ekspertai analizavo problemas, su kuriomis Lietuvoje susiduriama atnaujinant būstą.

Č. Ignatavičius teigė šiuo atveju kalbantis tik apie sienų šiltinimą. Imant visus renovuotus namus, šilumos taupymo skirtumai gali skirtis net iki septynių kartų. Mat ne visi gyventojai nusprendžia atlikti visus reikalingus renovacijos darbus.

„Analizuodamas vokiečių tyrimus, aptikau, kad įvairios karkasinės šiltinimo sistemos duoda ir labai skirtingus rezultatus – 21 %, 13 %, 17 %, 28 %, 80 % ir 4 % Mes tokios analizės Lietuvoje nesame atlikę, o reikėtų. Būtina išsiaiškinti, kokios priemonės duoda didžiausią efektą. Juk dabar yra begalė pasiūlymų, įvairių šiltinimo sistemų, medžiagų su kelių dešimtmečių ar net šimto metų eksploatacijos trukme, bet tai žodiniai pareiškimai, o ne analizės rezultatas.

Norint pagerinti modernizavimo šiltinimo sistemų efektyvumą, reikėtų organizuoti išsamius natūrinius modernizuotų namų tyrimus su tikslu išsiaiškinti atitvarų apšiltinimo variantų patikimumą, nes yra atvejų, kai jis šlubuoja. Taip pat reikia sudaryti aiškią modernizuojamų daugiabučių namų atitvarų šiltinimo veiksmų kokybės įvertinimo sistemą. Dabar atliekami šiltinimo darbai neturi kokybės įvertinimo parametrų“, – teigė Č. Ignatavičius.

Kodėl gali tekti mokėti du kartus

Lietuvos statybininkų asociacijos vykdomasis direktorius Vaidotas Šarka įsitikinęs, kad 98 % projektų yra skaičiuojami pagal minimalius reikalavimus, kurie yra užduoti rinkoje. Energetinio efektyvumo vertinimas, kuris gali būti atliekamas pagal skirtingas metodikas, iš tiesų gali būti labai nutolęs nuo realios būsimos situacijos. Taip pat praktiškai nevertinamas projekto gyvavimo ciklas. Anot jo, maksimalus laikas, per kiek projektas turėtų atsipirkti, yra 15 metų. Jei jis išsitęsia į 20 metų, palūkanomis ir kitokiais mechanizmais bankui jau sumokama daugiau nei gaunama naudos.

„Visgi kitų alternatyvų be renovacijos neturime. Pastatų standartinis gyvavimo ciklas – 30-50 metų. Taigi visi tie pastatai, kurių yra keliasdešimt tūkstančių, jau seniai pribrendo būti modernizuojami. Turbūt nė vienas nelaukiame, kad kokia plokštė stambiaplokščiame pastate nukristų ar dar kokia nelaimė įvyktų. Tačiau turiu pasakyti, kad dauguma projektų yra loterija: viskas priklauso nuo to, koks projektuotojo bilietas bus išsitrauktas, koks bus auditorius, statybininkas, kaip pastatas bus prižiūrimas. Gali nutikti, kad sėdėsite renovuotame name su kailinukais ir dar sąskaitą gausite tokią, kokios neturi net nerenovuoti daugiabučiai“, – teigė pranešėjas.

Anot V. Šarkos, trūksta kompleksinio požiūrio į projektą, kadangi, perkant visus elementus atskirai, kompleksiškumas dingsta. Visuose etapuose, pradedant projektavimu, baigiant priežiūra, viskas susiveda į mažiausią kainą. O juk kalbama apie milijardinę rinką

Anot bendrovės „Exterus“ direktoriaus Ryčio Mėdžiaus, daugiabučių gyventojai savo namus renovuoti nori pirmiausiai ne dėl tokių globalių tikslų, kaip šiltnamio efekto mažinimas, o dėl asmeninės naudos. Jiems svarbu, kokias sąskaitas jie gaus ir kaip pagerės jų gyvenimo kokybė.

„Investavus pinigus į namo modernizavimą, tikimasi, kad tie pinigai kaip konstanta išliks per visą projektą. Jei mes sakome, kad iki kito kapitalinio remonto visos medžiagos turėtų tarnauti 25 metus, turime taip ir skaičiuoti. Jei per tą laiką mokėsime už modernizavimą du kartus, projekto vertė labai išaugs. Tokia renovacija neatsipirks. Arba mes dar kartą perdarinėsime, arba gyvensime negražioje aplinkoje. Iš tiesų yra atvejų, kai jau po 3-4 metų fasadai atrodo ne kaip. Kita vertus, rangovai visiškai teisūs sakydami, kad negalėtų laimėti konkursus su teisingais sprendimais. Jie neturi šanso laimėti objekto, jei nepasiūlys mažiausios kainos, taigi taip pat yra įsprausti į kampą.

Labai svarbu, kad gyventojai gerai numatytų, ko jie nori ir tikisi. Ar jie nori, kad fasadas tarnautų 5 metus, 10 ar 20. Problema kyla, kai užsakovas mano, kad medžiagas perka 25 metams, o gauna penkeriems, kas privaloma pagal įstatymus. Kita vertus, jei projekte nėra numatyti medžiagų parametrai bei reikalavimai ilgaamžiškumui, kodėl rangovas turi stengtis, kad medžiagos tarnautų 20 metų, jeigu pagal įstatymus užtenka penkerių? Rangovas juk nėra labdaros organizacija“, – svarstė pranešėjas.

Beatodairiškai taupant pažeidžiamos technologijos ir klastojami dokumentai

Anot R. Mėdžiaus, dar viena problema, kad šiandien renovacijos darbų rinkoje tiek konkuruojama, tiek vykdoma kontrolė tik popierių lygyje.

„Kai nenumatyta, ką bendrija perka, paprastai pasirenkami pigiausi sprendimai. Projekto techninė priežiūra vyksta retai ir patikrinama paprastai tik popieriuose. Popieriai tvarkingi – tuo viskas ir baigiasi. Tuo tarpu beatodairiškai taupant pažeidžiamos technologijos ir klastojami dokumentai. Neretai tenka matyti, kad į objektą fasadinės medžiagos „atvažiuoja“ be jokių etikečių. Tai pirmas ženklas, kad kažkas yra ne taip“, – tikino verslininkas.

Pranešėjo teigimu,gyventojai nuo pat pradžių turėtų kuo aktyviau projekte dalyvauti patys. Anot jo, nėra tokios priemonės, kuriai rangovas galėtų suteikti 25 metų garantiją. Todėl verta patiems įsigilinti, ką siūlo patys medžiagų tiekėjai. Vien žodis „garantija“ nieko nereiškia. Reikia žinoti, kuo ta garantija grindžiama, kokiais bandymais, kiek patirties turi tiekėjas.

„Esu girdėjęs atvejų, kai bendrija susimeta nuo buto po šimtą litų, sumoka techninės priežiūros specialistui, kad jis atvažiuotų savaitgalį ar vakarais ir patikrintų darbus, pagaliau ar į objektą atkeliauja tikrai tos medžiagos, kurios nurodytos popieriuje. Žinoma, neretai tai įrodyti gana sunku, nes tam reikia ekspertizės, o ji kainuoja. Pagaliau taip gaištamas laikas – teisminis procesas tokiu atveju nebūtų greitas, todėl visi bijo prarasti finansavimą“, – tikino R. Mėdžius.

Kaip geros praktikos pavyzdį pranešėjas išskyrė Panevėžį. Anot jo, į šį miestą dauguma medžiagų atkeliauja su aiškiai numatytais parametrais, bendrijų pirmininkai patys aktyviai dalyvauja procese ir tikrina, kad viskas būtų atliekama taip, kaip numatyta. Beje, šio miesto renovuoti namai patenka ir tarp geriausių pagal šilumos taupymo efektyvumą. Tuo tarpu sostinėje esą gyventojai labai neaktyvūs.

   

Facebook komentarai