Daugiau negu keista istorija dėl neteisėtai nušauto šerno

Viešumas – išties pavojingas ginklas. Įkliuvę brakonieriai bevelija mokėti didžiules baudas, tačiau dreba, kad tik apie jų „žygius“ nesužinotų plačioji visuomenė. Siekdami išlikti anonimais, jie griebiasi ir šiaudo. Blogiausia, kad tas šiaudas tampa tikru gelbėjimosi ratu. Tuo savo kailiu netruko įsitikinti Panevėžio miškų urėdijos urėdas Daugirdas Lukoševičius. Miškininkų pričiuptas brakonierius, apie kurį buvo paskelbta urėdijos interneto svetainėje, rado užtarėjų valstybinėje įstaigoje, nubaudusioje urėdą už asmens duomenų paviešinimą.

Ši istorija, prasidėjusi 2009 m. gruodžio 30 d., dar nesibaigė. Net kelios iš jos išsirutuliojusios bylos laukia savo eilės Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme

Šūviai tamsoje

Didžiausiais šios istorijos „kaltininkais“ reikėtų vadinti Panevėžio miškų urėdijos Naujamiesčio girininkijos girininką Antaną Auglį ir urėdijos miško apsaugos inžinierių Andrių Ropę, kurie negailėdami savo laisvalaikio susekė gudrų brakonierių iš Panevėžio.

Abu miškininkai priešpaskutinį 2009-ųjų metų vakarą dalyvavo reide Naujamiesčio girininkijos miškuose. Šie medynai, ne paslaptis, lyg magnetas traukia brakonierius, nes čia plyti žvėrių turtingi urėdijos komercinės medžioklės plotai.

Nuojauta, kad kas nors susigundys ant naujamečio stalo pasidėti neteisėtai sumedžiotos žvėrienos kepsnį, miško sargų neapgavo. Tamsoje pokštelėjo šūvis.

Miškininkai leidosi į tą pusę ir po valandėlės sniege aptiko žmogaus pėdsakus. Jais nusekę priėjo ištryptą krauju aptaškytą aikštelę. Iš pėdsakų buvo matyti, kad brakonieriaus grobiu tapo šernas. Pamatę rogučių vėžes, reido dalyviai suprato, kad laimikis greičiausiai bus nukeliavęs į kokio vietinio gyventojo sodybą. Jie netgi nujautė, į kurią. Nereikėjo būti dideliais pėdsekiais, kad spindint mėnuliui sniege įskaitytum: rogutes tempė dviese.

„Sūnus pridirbo“

Nusiplūkę A. Auglys ir A. Ropė prieš vidurnaktį pasiekė Vinco Jakaičio sodybą Baibokų kaime. Vos įžengę į kiemą, vyrai dar kartą įsitikino neklydę. Čia, greta šuns būdos, tįsojo dar visiškai neseniai išversti žvėries viduriai. Teko žadinti sodybos šeimininką.

„Sūnus pridirbo“, – ilgai nesispyriodamas prisipažino į lauką išėjęs 73 m. V. Jakaitis. Jis teisinosi tik padėjęs šernioką partempti rogėmis. O laimikį sūnus jau išsigabenęs į Panevėžį. Netikėti kaimiečio žodžiais nebuvo pagrindo – seniai niekam ne paslaptis, kad jo sūnus Rimantas Jakaitis turi medžiotojo bilietą. Apklausus sodybos šeimininką ir užpildžius dokumentus, miškininkams palengvėjo – jų triūsas nebuvo veltui.

Po kelių dienų urėdijoje surašytas nutarimas, kuriuo R. Jakaitis įpareigotas atlyginti 637 litų žalą gamtai už nušautą šerną. Be to, trejiems metams iš jo atimta teisė medžioti. Apie brakonieriui paskirtą bausmę, kaip paprastai daroma, paskelbę urėdijos tinklalapyje, miškininkai tarėsi galėsią atsipūsti. Deja, nuo tos dienos jų rūpesčiai tik prasidėjo.

Teismas, policija, prokuratūra

Pirmiausia nubaustas brakonierius R. Jakaitis apskundė teismui jam skirtą nuobaudą. Nuėję į Panevėžio apygardos administracinį teismą, miškininkai išgirdo istoriją, kokias kadaise šeštadieninėse radijo laidose porindavo amžinatilsį Antanas Grigelis, vadindavęs jas „brakonierių pasakėlėmis“.

Taigi R. Jakaitis teismui dėstė šerną sumedžiojęs teisėtai, tykodamas visai kitoje vietoje, savo medžiotojų būrelio plotuose. Įsivertęs kritusį ilgasnukį į bagažinę, po sėkmingos medžioklės atvažiavo į tėvo sodybą Baibokuose. O kaime nutikęs tikras stebuklas: atidarius bagažinę tas šernas strykt ir per laukus nuskuodė į mišką. Medžiotojas, aišku, leidosi iš paskos. Vijęsis plūkęsis, bet nušovęs. Kitaip tariant, pribaigęs.

Kadangi reido dalyviams brakonieriaus tėvas įvykius buvo išdėstęs visai kitaip, teismas, aišku, ta pasakėle nepatikėjo. Tačiau R. Jakaitis šį tą vis dėlto šiame teisme išpešė. Terminas, kuriam atimta teisė medžioti, jam buvo sutrumpintas perpus.

Urėdija, nesutikdama su tokiu reveransu brakonieriui, šį sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Beje, tą patį padarė ir R. Jakaitis. Matyt, tikisi, kad Vilniuje jo pasakėlė skambės įtikinamiau.

Netrukus girinininkas A. Auglys ir inžinierius A. Ropė sulaukė kvietimo į policiją. Ten paaiškėjo, kad pagal pareiškimą pradėtas ikiteisminis tyrimas, nes ateidami į V. Jakaičio sodybą miškininkai esą savivaldžiavo. Tačiau nenustačiusi savivaldžiavimo fakto tyrimą policija nutraukė.

Tada skundas nukeliavo į prokuratūrą. Apklausę miškininkus, prokurorai juos nutarė palikti ramybėje.

Siekia nubausti urėdą

Vos nustojo Panevėžio miškininkus tampyti policija ir prokurorai, į urėdiją atskriejo dar viena naujiena. Brakonieriaus skundą gavusi Valstybinė asmens duomenų apsaugos inspekcija (VADAI) reikalavo paaiškinimo, kodėl urėdijos tinklalapyje paskelbti R. Jakaičio asmens duomenys.

Nors vėliau į Panevėžį atvykusiai VADAI darbuotojai urėdas D. Lukoševičius aiškino, jog skelbiant pažeidėjo pavardę tinklalapyje siekta prevencinio efekto, jam buvo surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas. Baudą asmens duomenų sergėtojai paliko skirti teismui.

Panevėžio miesto apylinkės teismą urėdas įtikino, jog pavardės paviešinimas tinklalapyje – bene veiksmingiausia priemonė kovojant su brakonieriavimu. Teismas, pripažinęs, kad tokiu būdu buvo ginamas viešasis interesas, urėdą D. Lukoševičių bausti atsisakė ir administracinę bylą nutraukė.

Tačiau VADAI vis dėlto siekia urėdą nubausti. Gavusi Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarimą, inspekcija apskundė jį Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Taigi dabar šiame teisme guli trys skundai, išsirutulioję iš vienos brakonieriavimo istorijos.

Formuoja praktiką

Kaip apie savo vadovaujamos įstaigos poziciją žurnalistams pasakojo VADAI direktorius Algirdas Kunčina, inspekcija negina brakonieriaus, tačiau ji žiūri, kad nebūtų pažeidinėjamas Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas. Esą jeigu žmogus kartą jau buvo nubaustas, tai dar kartą jį bausti skelbiant pavardę ir gyvenamąją vietą viešai nevalia.

Kadangi iki šiol su brakonieriavimu kaltinamo asmens skundais inspekcija dar nebuvo susidūrusi, tad ginčas paliktas spręsti teismui. Anot VADAI vadovo A. Kunčinos, jeigu teismas pasakys, kad įstatymas nebuvo pažeistas, ateityje inspekcija žinos, kaip tokiais atvejais jai elgtis.

Ginkluoti ir pavojingi

Urėdas D. Lukoševičius neketina nė per žingsnį trauktis. Jis sako pirmiausia nesutinkąs su brakonieriui palankiu apygardos administracinio teismo sprendimu, kuriuo R. Jakaičiui teisė medžioti atimta tik pusantrų metų.

„Mes principingai elgiamės. Aš, įvertindamas tų pareigūnų pastangas sulaikyti brakonierių, negaliu trauktis. Antraip negalėsiu žmonėms, kurie gaudo brakonierius ar nelegalius miškakirčius, pažiūrėti į akis. Tai principinis dalykas. Pasigailėti negalima nė vieno, nes pasigailėjęs vieno greitai turėsi dešimt“, – pyksta urėdas dėl teismo nuolaidžiavimo pažeidėjams.

D. Lukoševičius sako, jog nė kiek nesigaili, kad internete įvardytas brakonierius, o ne, kaip reikalauja VADAI, parašyti jo inicialai R. J. Iš tiesų kokios medžioklės taisyklių pažeidimo prevencijos galima tikėtis, jeigu neskelbiama pavardė?

„Suprantu, įvažiavai į mišką, nulaužei medį – tai nelaimė. Bet kai žmogus, medžiotojas, žino, ką daro ir vis tiek eina, šitokiems nuolaidų negali būti“, – sako miškininkų teisumu giliai įsitikinęs Panevėžio urėdas.

Jis neslepia, kad urėdijos plotuose yra įkliuvę ir kauniečių, ir vilniečių brakonierių.
„Pagalvokite, jeigu jie turi galimybę visureigiais atvažiuoti brakonieriauti iš sostinės ar dar iš kažin kur, tai jiems nėra ką sumokėti tą tūkstantį litų baudos. Jiems tas vienas atvažiavimas tiek kainuoja. Tie pinigai nieko nereiškia. Bet paviešinimas, kai kaimynai perskaitys ir paskui pirštais badys,manau, yra tikra prevencinė priemonė“, – šventai įsitikinęs urėdijos vadovas.

Jis sako nesuprantantis Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos pozicijos. Tarsi brakonierių gaudymas būtų malonus pasivaikščiojimas po mišką. Tuo tarpu, tikina D. Lukoševičius, tokie reidai – tai nuolatinis pavojus gyvybei, nes nežinia,
kaip gali pasielgti užspeistas ginkluotas pažeidėjas.

 

Turinys

  • Redakcijos skiltis
    Kad įvyktų esminis lūžis 6
  • Nemirtingo žingsnio taktu
    U. Tamošiūnaitė. Žiema (IV) 8
  • Ta akimirka žavinga
    Šaravų ąžuolas 9
  • Miškas ir mes
    Iš parodos sugrįžus 10
    Miškininkams lengvų metų nebūna 11
    A. Brukas. Eigulių mėsmalė 1939-53 (II) 15
    Kas naujo pasaulyje 19
  • Politikos varpinė
    Daugiau analizuokime ir diskutuokime 20
  • Pokyčių verpetuose
    V. Skafaru. Taiki kova už išlikimą 22
  • Savas miškas
    E.V. Navys. Artėja miškasodis: ką sodinsime? 26
    D. Bartkienė. Dvigubi standartai miškui netinka 30
    V. Almanis. Mažų miškelių didelė nauda 34
    J. Bačelienė. Miško savininkas Johanas Karlssonas 36
  • Medis ir verslas
    A. Patašius. Pas kaimynus prie Nemuno vingio 40
    L. Juodvalkienė. Vakariečiams namą stato du kartus 44
    Skelbimai 48
  • Technika
    Dojus agro siūlo technikos ir miškininkams 52
  • Medžioklė
    V. Žemaitis. Brakonieriaus užuovėja – valstybės įstaiga 54
    V. Ribikauskas. Kovą – smagiai palapiauti 57
  • Iš raudonosios knygos
    Sakalas keleivis 60
  • Knygų lentyna
    Lietuvos medingųjų augalų vardynas 61
  • Mūsų žosmė
    Švenčių pavadinimai 61
  • Pirma buvo žodis
    R. Doveika. Dvidešimt Nepriklausomybės žingsnių 62
  • Būkime sveiki
    D. Červokienė. Atsigręžkime į pušį 64
  • Medis ir aplinka
    R. Pilkauskas. Bus atkurtas Vyžuonaičio parkas 66
  • Miško pavilioti
    U. Staselka. Dukart profesionalas 68
    E.V. Navys. Šilų augintinis 72
  • Jaunuolynas
    J. Vygėlienė. Žaliosios vėliavos įpareigoti 75
    N. Greibuvienė. Pamokos po mokyklos langais 77
  • Mano medis
    Prosenelio ąžuolai 79
  • Juokai
    Buvo baisu, bet dėl kitko 80
   

Facebook komentarai