Daugiau pilkųjų ląstelių – nebūtinai daugiau proto

Vasarį Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto dekanas prof. dr. Osvaldas Rukšėnas sužinojo, kad tapo vienu iš septynių Lietuvos mokslo premijos laureatų. Šis garbingas įvertinimas profesoriui skirtas už kartu su bendraautoriu parašytą darbų ciklą „Nervų sistemos veiklos ir patologijos mechanizmų tyrimas“. Pats profesorius šią premiją vertina kaip neuromokslų pripažinimą Lietuvoje.

Ta proga su mokslininku prof. Osvaldu Rukšėnu apie smegenų veiklą ir nervų sistemos tyrimus kalbėjosi leidinio „Universiteto naujienos“ žurnalistė Nijolė Bulotaitė.

Ką Jums reiškia tapti Lietuvos mokslo premijos laureatu?

Tai labai džiugu man asmeniškai, bet kita vertus, vertinu šią premiją kaip neuromokslų pripažinimą Lietuvoje. Yra šią premiją gavusių biochemikų, biofizikų, bet grynai neuromokslų srityje tai, matyt, pirma premija. Kai 1996 m. universitete kūrėme neurobiologijos magistro programą, mums net doktorantūrą panaikino, nes Lietuvos mokslo klasifikatoriuje nebuvo neuromokslų. O štai dabar gauta premija ir klasifikatoriuje pavyko įterpti šiuos mokslus, tad neuromokslai „legalizuoti“.

Ar panaši sritis plėtojama kituose universitetuose, mokslo institutuose?

Taip, bet magistrantūros studijas turime tik mes. Tyrimai atliekami Vytauto Didžiojo universitete, M. Romerio universitete, Edukologijos universitete, Šiaulių universitete, kelios grupės dirba Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Turime Lietuvos neuromokslų asociaciją, kuri vienija apie 70 narių.

Ar ateityje tapsime protingesni, ar galima bus taisyti smegenis?

O kokie tie protingumo kriterijai? Smegenys gamtos pakankamai tobulai sukonstruotos ir kiekvienam pagal savo užimamą nišą proto užtenka. Pavyzdžiui, maža kirmėlytė… Jai nereikia tokių smegenų, kokias turi žmogus, bet ji puikiai gyvena. O dėl žmogaus protinių pajėgumų, tai dabar yra įvairių metodikų, stiprinamųjų cheminių priemonių, bet viskas priklauso nuo kriterijų. Kokia nors viena kryptimi, pvz., atminties pratybomis, galima tai padaryti. Bet apskritai abejoju, nes yra per daug įvairių sudėtingų procesų, kurių prigimtį mes iki šiol nelabai žinome. O dėl įvairių ligų gydymo – tai čia jau optimizmo daug daugiau. Ypač dabar naujų technologijų taikymas tyrimuose atveria didžiules galimybes. Genetiniai tyrimai net „amžiaus“ ligoms, tokioms kaip Alzhaimerio, Parkinsono ligos, gydyti suteikia daugiau optimizmo. Bent jau pradedame suprasti šį tą apie tų ligų mechanizmus. Pirmiausia reikia išsiaiškinti, dėl ko jos kyla, o kai žinosime mechanizmą, tada jau galėsime ieškoti ir priemonių.

Ar teisingas posakis, kad nervų ląstelės neatsigamina?

Viskas keičiasi. Nors vadovėlinė tiesa ligi šiol – kad nervų ląstelės neatsigamina, tik nyksta, bet tyrimų su pelėmis rezultatai rodo, kad susidaro naujos ląstelės. Norisi tikėti, kad panašiai yra ir žmogui, taigi optimizmo daugiau. Tik laiko klausimas, kada galėsime pakeisti šį posakį.

Ar manote, kad per kokius 10–20 metų mokslas jau pasistūmės stabdant tokių ligų kaip Alzhaimerio vystymąsi ar jas gydant?

Per 20 – manau, taip. Nes jeigu ir toliau tyrimai žengs tokiais tempais, tai gal jau ir gydyti galėsime.

Kokie esminiai vyrų ir moterų smegenų veiklos skirtumai, ar jų yra?

Tai priklauso nuo mastelio ir atskaitos taško. Bet taip – jų yra. Problema ta, kad nelabai populiaru apie tai kalbėti, nes iš karto prilipdoma neigiama etiketė. Kai laboratorijoje pradėjome dirbti šia kryptimi, buvo įvairių komentarų, kelerius metus susilaukdavome ir labai nedraugiškų pastabų. Iš karto skelbiama, kad vieni geresni, kiti blogesni. Tai objektyvūs dalykai, bet nėra kokio nors apibendrinimo, kad, tarkime, moterys geresnės, o vyrai blogesni. Galime lyginti tik atskiras funkcijas. Yra veiklų, kur moterys pranoksta vyrus, o yra tokių, kur vyrai pranoksta moteris. Taigi apskritai yra pusiausvyra. Kitas dalykas – smegenų sandaros skirtumai. Žiniasklaida dažnai pasigauna detales ir pradeda daryti išvadas. Pavyzdžiui, kad moterų plonesnė smegenų žievė, pilkoji medžiaga, taigi – mažiau neuronų. Bet tai priklauso nuo tyrimo vietos. Kiekvieno žmogaus skirtingose srityse smegenų žievės storis yra skirtingas. Jeigu vienam žmogui pamatuosi vienoje srityje, o kitam – kitoje, tai tie skirtumai bus natūralūs. Dabar tai jau žinoma ir įvertinama. Reikia pasakyti, kad taip – yra sričių, kur moterų smegenų žievė plonesnė, bet yra ir sričių, kur ji storesnė nei vyrų.

Tikima, kad visos mūsų kognityvinės funkcijos priklauso nuo neuronų. Pats neuronų skaičius dar nėra kritinis dalykas. Daug svarbiau, kaip tie neuronai tarpusavyje sąveikauja. Dabartinės technologijos jau leidžia pakankamai gerai tai ištirti neinvaziniu būdu. Šie tyrimai taip pat rodo vyrų ir moterų smegenų skirtumus. Net jei atskiroje srityje moterų smegenų žievė yra plonesnė, tai dar nieko nereiškia. Jei mažesnis neuronų skaičius intensyviau tarpusavyje dirba, tai suminis produktas gali būti daug geresnis. Taigi skirtumų yra, bet interpretacija nevienareikšmė.

Ką šiuo metu tiriate? Kokia tolimesnė Jūsų tyrimų kryptis?

Tęsiame dalį tų darbų, už kuriuos gavome premiją. Tarkim, viena dalis – neurofiziologinis regos recepcinių laukų tyrimas. Turime doktorantę, dirbančią šioje srityje. Vykdydami struktūrinių fondų finansuojamus projektus nusipirkome geros įrangos ir tikimės dar daug nuveikti. Kita sritis – lytiniai skirtumai, bet daugiau hormonų poveikio nervų sistemai aspektu: kaip lytiniai hormonai veikia kognityvines funkcijas, kokie emocijų mechanizmai. Dabar kalbama, kad mus valdo emocijos, todėl daugiau dėmesio ir skiriama emocijų tyrimams. Šioje srityje taip pat turime keletą doktorantų ir studentų.

Tiriate kognityvines funkcijas. Tai ir psichologijos tyrimų objektas. Bendradarbiaujate su medikais ar dirbate ir su psichologais?

Taip, dirbame su prof. G. Valicku ir prof. A. Bagdonu. Turime bendrų temų, ambicingų planų, kurių kol kas nenoriu pagarsinti. Toks bendradarbiavimas reikalingas, nes kiekvienas ateina su savo indėliu ir tada gaunamas bendras produktas.

Ar Lietuvos mokslas Jūsų tyrimų srityje yra toli pažengęs, palyginti su Europos mokslo centrais?

Sakyčiau, mes nesame pernelyg atsilikę. Formalus kriterijus – spaudiniai, straipsniai. Mes patys ir mūsų kolegos spausdinamės labai geruose žurnaluose. Tai – objektyvus kriterijus. Mūsų materialinė bazė kuklesnė, bet dėl vykdomų struktūrinių fondų programų turime gerą bazę. Turime jaunimo, entuziastų, tai labai džiugina. Turime visų pakopų studentų. Galbūt reikėtų daugiau tarptautinių projektų, bet ir tam ateis laikas. Žiūriu į tai optimistiškai.

Kokie mūsų studentai? Kokius pastebite pokyčius per savo dėstymo metus?

Studentai visais laikais tarsi bangos – būna labai stiprių kursų, būna silpnų. Tik dabar studentai socialiai aktyvesni. Yra daug studentiškų organizacijų, atstovybių, bendrijų, taigi socialinis aktyvumas nepalyginamai didesnis. Dabar studentai drąsiau reiškia savo nuomonę, teikia pasiūlymų. Jei kurse yra 10–15 stiprių, į mokslą linkusių studentų – tai labai gerai.

Mano vizija – kad pagaliau būtų įkurtas normalus, tvirtas neuromokslų centras ar institutas Vilniaus universitete, kuriame būtų sujungtos Gamtos, Medicinos ir Filosofijos fakulteto pajėgos – tarpdisciplininis centras, įvairiais aspektais tiriantis smegenis.

Kaip po 50 metų atrodys VU?

Turbūt po 50 metų bus sunku išskirti atskiras mokslo sritis. Jei tokiu tempu plėtosis technologijos, viskas turėtų būti susipynę. Jau dabar nemažai mokslų tarpusavy integravęsi, o tada dar sunkiau bus juos išskirti. Manau, kad viskas turi eiti integralumo link.

   

Facebook komentarai