Daugybė amerikiečių iki šiol nežino apie Vietnamo karą: kaip atsivėrė pragaro vartai? (II)

Jau pusę amžiaus nenutyla įvairi polemika apie Vietnamo karą. Ar vis dar gali būti taip, kad mes nežinome, apie ką kalbame? Po viso to, kas buvo parašyta (apie 30 000 knygų, kurių skaičius vis auga), tai atrodo mažai tikėtina, bet būtent taip ir yra, rašoma motherjones.com.

Ir štai dabar knygoje pavadinimu „Žudyk viską, kas juda“ („Kill Anything that Moves“) Nickas Turse pirmą kartą atkūrė pilną karo paveikslą. Jis meistriškai aprašė tai, ką iš tiesų Vietname veikė amerikiečių pajėgos. Jo atradimai atskleidžia beveik nesuvokiamą tiesą. Kruopščiai dėliodamas į vieną vienetą slaptos informacijos dalis, kurios neseniai tapo prieinamos (karo lauko teismų bylos, Pentagono ataskaitos, interviu su tiesioginiais karo dalyviais, to laikotarpio žiniasklaida ir mokslinė literatūra), N. Turse parodo, kad žmogžudysčių, kruvinų susidorojimų, išprievartavimų ir kankinimų epizodai, kurie anksčiau būdavo pateikiami kaip izoliuoti smurto atvejai, iš tiesų buvo norma. Ir visa tai virto vienu didžiuliu žiaurumo protrūkiu.

Kokiu būdu atsivėrė šie pragaro vartai? Ir kodėl apie šią pamoką amerikiečiai pamiršo besiruošdami kitiems gėdingiems karams, tarp kurių – karas Irake ir Afganistane.

Fiktyvus ir realus karas

Maždaug nuo tos akimirkos, kai pasirodė informacija apie kruvinas žudynes Milajaus kaime, prasidėjo diskusijos, ar šie siaubingi žiaurumai yra spontaniškų karių sprendimų padarinys, ar aukštosios politikos ir įsakymų, pasiekiančių karius iš pat viršaus, rezultatas? Pirmojo požiūrio savininkai mano, kad „bačkoje buvo vienas supuvęs obuolys“, tai yra dėl vienetinių žiaurumo atvejų reikia kaltinti atskirus padalinius, o ne vadovybę. Tačiau kiti, antrojo požiūrio savininkai, nelinkę kaltinti karių, o mano, kad kalti jų vadai, davę tokius įsakymus.

N. Turse knyga parodo, kad tai tikrai nebuvo pavieniai atvejai kariuomenėje. Jis iš pat pradžių nesutiko su tais, kas mano, kad tai buvo pirmasis atvejis. Tiesa, jis ne visiškai palaiko ir teoriją apie įsakymus iš viršaus. Gali būti, kad šie du alternatyvūs variantai netiksliai vaizduoja situaciją. Politikos ir praktikos santykis Vietname galėjo būti gerokai specifiškesnis, negu siūlo tik šie du variantai.

Dažnai kalbama apie tai, kad tiesa tampa pirmąja auka karo metu. Tačiau Vietname ne tik Jungtinės Valstijos sakė viena, o darė kita (pavyzdžiui, naikino kaimus, tvirtindamos, kad juos gina). Greičiausiai iš pat pradžių karinė struktūra buvo sukurta siekiant primesti melagingą oficialų vaizdinį apie visiškai kitokio pobūdžio realybę.

Oficialiame kare Pietų Vietnamo žmonės priešinosi Šiaurės Vietnamo bandymams užkariauti jį vardan pasaulinio komunizmo. Jungtinės Valstijos neva tiesiog padėjo jiems patriotiniame pasipriešinime. Realybėje didelė Pietų Vietnamo populiacijos dalis, ypač politine prasme aktyvūs žmonės, buvo nacionalistai, bandę išvyti užkariautojus iš užsienio: iš pradžių prancūzus, vėliau japonus, o dar vėliau – amerikiečius kartu su jų klientine valstybe – Pietų Vietnamo vyriausybe, neturėjusia tuo metu jokios nepriklausomybės valstybėje, kurią ji laikė savo. Fiktyvi oficiali versija nebuvo sukurta vėliau, kad būtų nuslėpti nemalonūs faktai. Ji buvo paruošta iš anksto.

Iš esmės politikos ir realybės susidūrimas pirmą kartą įvyko Triei Ai kaime ir kituose panašiuose gyvenvietėse. Amerikiečių kariai, įskaitant vadus, susidūrė su realybe, kurios jie nematė daugybę metų. Kariai manė, kad juos pasitiks, kaip išlaisvintojus, bet iš tiesų jie atsidūrė beveik visuotinio pasipriešinimo aplinkoje.

Vašingtone nebuvo jokių nurodymų, kaip elgtis su šia netikėta situacija. Problemos sprendimas buvo paliktas patiems kariams. Skirtinguose padaliniuose kariai pradėjo įvairiai improvizuoti. Šia prasme politika iš tiesų buvo kuriama karo lauko sąlygomis. Tačiau kariai buvo nepajėgūs jos pakeisti. Jie, pavyzdžiui, negalėjo sustabdyti savo dalyvavimą šiame prastai apgalvotame „renginyje“. Jie galėjo tik atsakyti į tas netikėtas aplinkybes, kuriose jie atsidūrė. Šiame susidariusiame plyšyje tarp aukštosios politikos ir relaus karo aktualumo ir gimė bereikalingas ir siaubingas vietnamiečių puolimas.

Improvizacinį visos šios istorijos pobūdį, kaip pažymi N. Turse, galima įžvelgti tame fakte, kad žiaurus elgesys su civiliais buvo paplitęs, bet nebuvo nuolatinis. Jis sumuoja tai, ką jam sakė vieno iš kaimų gyventojai: „Kartais amerikiečių kariai dalino saldainius. Kartais jie šaudė į žmones. Kartais jie sudegindavo visus namus. Mes nesupratome priežasčių, dėl kurių jie taip elgdavosi.“

Kartu su įsivaizduojamu oficialiu karu Vietname formavosi tikrasis karas, kurį N. Turse pirmą kartą aprašė objektyviai. Tai toli gražu nėra gynyba to, kas įvyko, jeigu mes pasakysime, kad kariams svarbesnis buvo ne tik iš aukščiau ateinantys įsakymai, kiek tuometinės sąlygos: Robertas Liftonas pavadino tai „situacija, provokuojančia žiaurumus“, ir būtent jie tęsė elgesio degradaciją. Panašaus pobūdžio paaiškinimas neleidžia pabėgti nuo atsakomybės karo architektams, kurių akla ir neteisinga politika pagimdė visą šią situaciją.

Dar vienas skambus paradoksas. Realus karas tam tikru metu buvo tam tikru momentu aukščiausiame lygmenyje virto politika, kuri transformavosi į įsakymus iš viršaus. Iš tiesų generolai pamažu sankcionavo ir de facto palaikė karą prieš gyventojus. Kitaip tariant, improvizacija kilo aukštyn pagal komandinę grandinę, nors įsakymai retai įgaudavo tokią tiesioginę formą, kol kariai žudydavo gyventojus. Vis dėlto generolai neretai peržengdavo ribas, formuluodami naujas taisykles, nors jos ir prieštaravo oficialiai politikai.

N. Turse pateikia pavyzdį – 1965 metais generolas Williamas Westmorelandas, kuris 1964 metais tapo amerikiečių pajėgų Vietname vadovu, netiesiogiai paskelbė karą Pietų Vietnamo gyventojams. Jis pasakė: „Iki šiol karas charakterizuotas tuo, kad didžioji dalis gyventojų išliko neutrali. Pastaraisiais metais mes tapo karo eskalacijos ir jo intensyvumo išaugimo liudininkais. Kažkuriuo momentu vietinis gyventojas bus priverstas priimti sprendimą. Jis turės pasirinkti, ar liks gyvas.“

Kaip ir jo kariai, W. Westmorelandas improvizavo. Ši nauja politika iš tiesų teroro pagalba bandė pavergti gyventojus, tačiau ji visiškai nesutapo su oficialia Vašingtono širdžių ir protų užkariavimo versija, ir buvo visiškai nesuderinama su viskuo, ką amerikiečių kariai iš tiesų darė ir ruošėsi daryti.

Melo dangoraižis

Šiame kontekste vertėtų paminėti dar vieną konflikto lygmenį. Dokumentai rodo, kad jau 1960-ųjų viduryje karas Vietname buvo neteisingai įvertintas – kad priešai Vietname buvo pasaulinio komunizmo gniaužtai, kad tai buvo svarbus Šaltojo karo epizodas, o ne akimirka ilgame XX amžiaus dekolonizacijos periode, kad Pietų Vietnamo gyventojai norėjo būti išgelbėti Jungtinių Valstijų. Visa tai Vašingtone buvo įvertinta neteisingai. Be to, dar vienas pastebėjimas: administracija, praradusi Vietnamą, veikiausiai pralaimėtų ir rinkimus.

Teisinga tai ar ne, bet prezidentai gyveno baimėje. Jie bijojo pralaimėti karą ir tokiu būdu būti sunaikintiems to judėjimo, kurį pradėjo senatorius Joe MacCarthy po to, kai JAV „prarado“ Kiniją 1949 metais. Vėliau McGeorge‘as Bundy, prezidento Lindono Johnsono patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, taip aprašė prezidento nuotaikas tuo metu:

„L. Johnsonui ne itin rūpi, kas valdo Laosą ar Pietų Vietnamą. Jis giliai sunerimęs, ką statistinis amerikietis rinkėjas pagalvos apie prezidento elgesį Šaltojo karo sąlygomis. Didysis čempionatas Šaltojo karo srityje vyksta didžiausiame Jungtinių Valstijų stadione, ir jis, L. Johnsonas, yra šiame žaidime išpasuotojas, ir jei jis pralaimės, kaip jis atrodys kituose rinkimuose? Taip kad nereikia pralaimėti. Jis susiduria su savo politiniu išgyvenimu kiekvieną kartą, kai susiduria su šiais klausimais.“

Panašiame kontekste vidinės politinės pažiūros aptemdydavo tai, ką gali reikšti visų karų žiaurumų atskleidimas po jo. Vis labiau aiškėjo, kad tai buvo klastingas farsas, tačiau politika ir toliau privalėjo jį tęsti. Kol situacija nesikeitė, jokios naujienos iš Vietnamo negalėjo pakeisti dabartinės politikos.

Tai buvo tik viršutinis melo dangoraižio, kuris buvo visas šis Vietnamo karas, aukštas. Vidaus politika buvo svarbiausia ir apsaugota nuo faktų, pagimdžiusių karo žiaurumus. Ar ši situacija pasikeitė?

   

Facebook komentarai