Gyvybingumo ir baimių šaltinis – vanduo

Lietuviai, kaip ir likusi pasaulio dalis, švarų geriamąjį vandenį laiko viena būtiniausių sveiko gyvenimo prielaidų.

Tautiečiai geriamojo vandens kokybės reikšmę sveikatai įvardijo šalia tokių žalingų įpročių, kaip rūkymas, alkoholio vartojimas ir stresas. Tai parodė Pasaulinis sveikatos tyrimas, mūsų šalyje atliktas bendrovės „Sprinter tyrimai“. Šiame sąraše vandens užterštumas yra kone mažiausiai nuo žmogaus valios ir pastangų priklausantis rodiklis. Vandentiekiu gaunamas vanduo srūva iš šimto metrų ir gilesnių gręžinių, išgręžtų prieš keturiasdešimt ar daugiau metų, ir per dešimtmečius jo kokybė liko tokia pat, kaip ką tik išgręžus, nes niekaip nepasikeitė tie geologiniai sluoksniai, iš kurių vanduo išgaunamas. Beveik visi elementai, esantys vandenyje, yra reikalingi žmogaus organizmui. Su geriamuoju vandeniu mes gauname iki dešimtadalio reikalingų mikroelementų kiekio, tačiau jų perviršis gali būti kenksmingas.

Ne visur be priekaištų

„Vilniaus vandenys“, tiekiantys vandenį sostinei ir Vilniaus, Šalčininkų bei Švenčionių rajonams, šių metų duomenimis, vartotojams tiekia labai geros kokybės vandenį, tik 10 % išgaunamo vandens tokiu nepavadinsi. Vandens kokybė nuolat stebima – per metus šios bendrovės laboratorijoje atliekama per 20 tūkst. įvairių tyrimų. 

„Kauno vandenys“ aptarnauja visą miestą ir dalį rajono, įmonės žinioje yra keturios vandenvietės – Petrašiūnų, Vičiūnų, Eigulių ir Kleboniškio. „Šių metų duomenimis, Petrašiūnų vandenvietė tiekia 57 % viso vandens. O kokybė gera. Eigulių vandenvietės vanduo idealus, jis visiškai atitinka standartą ir mes jam nieko nedarom, o Petrašiūnuose viršydavo geležies ir mangano rodiklius, bet nuo 2006 m. veikia geležies šalinimo stotis ir mes išvalome visą vandenį. Jis net švaresnis nei reikalauja geriamojo vandens standartai“, – sako vyriausiasis technologas Edvardas Guogas. Pasak jo, pastačius šį įrenginį gerokai sumažėjo vartotojų skundų. Dabar jų per metus sulaukiama iki dvidešimties, ir priežastis dažniausiai būna laikinų tiekimo problemų sukeltos drumzlės, kurių nė vienas gyventojas sava sąskaita nenori nuleisti kanalizacijon.

115 tūkst. Šiaulių miesto Rėkyvos mikrorajono, Ginkūnų, Aukštelkės ir Vijolių gyvenviečių gyventojų geriamuoju vandeniu aprūpina „Šiaulių vandenys“. Bendrovės 2011 m. duomenimis, Birutės vandenvietėje ir Rėkyvos vandens ruošykloje vanduo atitinka higienos normas, o kitose vandenvietėse per daug geležies ir amonio. Amonis yra gamtinės kilmės ir vamzdyne virsta į nitratus, bet tyrimų metu rastas kiekis nepavojingas. Bubių vandenvietėje viršijamas sulfatų rodiklis. 

„Gyventojai gauna tokį vandenį, kokį gaudavo prieš įkuriant tas vandenvietes. Kiek nuo to žmonių numirė? Nė vieno. Dar kol kas... O jeigu rimtai, tai vienokių ar kitokių problemų turi daugelis vandenviečių“, – sako „Klaipėdos vandens“ Vandenruošos departamento direktorius Aidas Birgėla. 

Pasak specialisto, sluoksniai, iš kurių pumpuojamas vanduo, yra 120–150 metrų gylyje, o kartais vandeningasis sluoksnis yra net 250 metrų gylyje, tad žmogaus veikla ten esančiam vandeniui nedaro jokios įtakos. „Bent jau mūsų amžiuje padaryti užteršimai grunte turės įtaką mūsų vaikams, anūkams. Jeigu kažkas atsitinka, ekologinė katastrofa, tai tie gruntiniai vandenys bus užteršti tiktai toli ateityje“, – aiškina A. Birgėla, nepamiršdamas pridurti, kad ši taisyklė negalioja žmonėms, geriantiems vandenį iš šulinių. 

Didžiausia blogybė – fluoras

Nuo geologinių sluoksnio savybių priklauso išgaunamo vandens cheminė sudėtis. Tam, kad vanduo būtų laikomas kokybišku, jis turi atitikti higienos normų reikalavimus. Tačiau vandenį vartojantys gyventojai pastebi tik vandens skonį, kvapą ir spalvą keičiančių elementų perteklių, kai vienas iš pavojingiausių sveikatai – toksiškasis fluoras – neturi nei skonio, nei kvapo.

„Mūsų rajone pats blogiausias dalykas – kai kuriose vandenvietėse normą viršijantis fluoridas. O fluoridas yra toksinis elementas, pagal higienos normą jo kiekis negali viršyti pusantro miligramo litre. Ne tik Klaipėdos rajonas, bet ir visas pamarys, kraštas palei jūrą, turi problemų dėl fluorido, kurio kiekis kartais net ir keliskart viršija leistiną normą“, – bėdoja Vandenruošos departamento direktorius. 

Padidėjęs fluorido kiekis žmogaus organizme sukelia fluorozę. Tai liga, paveikianti kaulinę žmogaus struktūrą. Paprastai pirmiausia pažeidžiami dantys, o smarkios fluorozės atvejais išsivysto ir kaulų pakitimų. Fluoro perviršio organizme požymis – baltos dėmės ant dantų. Tačiau dar nesuskubus dėl negalavimų kaltinti vandens, A. Birgėla dalijasi įdomaus tyrimo rezultatais. „Netgi tarybiniais metais fluorozės nebūdavo, ji nebuvo vyraujanti liga. Paskutiniaisiais metais išryškėjo daug atvejų. 

Klaipėdos miesto pirmoji vandenvietė nuo 1902 m. tiekia lygiai tokį pat vandenį, kaip ir dabar – su padidėjusiu fluorido kiekiu. Mieste yra dvi vandenvietės, pirmoji ir trečioji. Mes tyrėme ir pirmosios, ir trečios vandenvietės arealą, kur iš viso nėra fluoridų.

Fluorozės atvejų tame areale pasitaiko maždaug vienodai, kaip ir rajone, kuriame yra fluoro vandenyje. Taigi galima daryti išvadą, kad vandenyje esantis fluoras daro minimalią žalą žmogaus organizmui, mes jo gauname ir su kitais produktais. Čia aš turiu omeny dantų pastas: pabandykite rasti pastą be fluorido. Tai gana sunku, o ir rastoji bus du, tris ar penkis kartus brangesnė už paprastą, gerą pastą su fluoridu“, – apibendrina specialistas.

Valo Europos sąskaita

Esant tokiai situacijai finansinę pagalbą suteikė Europos Sąjunga – ne brangių befluorių pastų, o įrenginiams, kuriais toksiškas elementas valomas, pirkti. Valymo eiga, anot A. Birgėlos, labai sudėtinga ir brangi. „Teoriškai fluoras gali pasišalinti, bet praktiškai niekas jo nešalina. Taigi valomas jis atvirkštinės osmozės būdu. Tai yra membranos, pro kurias filtruojamas vanduo gaunamas be fluorido. Ne tik įrenginiai labai brangūs, bet brangi ir jų eksploatacija“, – sako mūsų pašnekovas. 

Būtent fluoridui iš geriamojo vandens šalinti ir skiriama daugiausia dėmesio sudarant vandens kokybės gerinimo programas. Kiti higienos normų neatitinkantys rodikliai, kaip tyčia, labiausiai kliūvą žmonėms, lieka antroje eilėje, ir šias problemas suvaldyti vandenį tiekiančioms bendrovėms tenka be europinės paramos. 

„Žmonės labiausiai pastebi sieros vandenilio viršijimus – tada jie jaučia vandenyje supuvusių kiaušinių kvapą. Norma viršijama, bet tai nėra toksiškas rodiklis. Taip pat žmonės pastebi tai, kad kai kurių vandenviečių tiekiamame vandenyje daug geležies. Rudos nuosėdos sėda, kemša buitinę santechniką, ruduoja kriauklės. Tas vandenvietes tvarkome. Investuojame pinigus ir valome tam, kad vanduo atitiktų normas, nes to iš mūsų reikalauja visuomenė, visos mus tikrinančios institucijos“, – pasakoja „Klaipėdos vandens“ atstovas A. Birgėla.

Kokybė liko pažadu

Nors kokybės gerinimo linkme turėtų dirbti visos gyventojams vandenį tiekiančios bendrovės, reorganizacijomis ir darbais patenkinti anaiptol ne visi. „Vienam kampe kažkas vyksta, o kitam, tokiam kaip Girsūdai, bardakas, iš čiaupo bėga rudos srutos. Nemanau, kad ten geležis kalta, tiek metų varnos tuštinosi tiesiai į bokštą, – pasakoja iš Girsūdų kaimo Pasvalio rajone kilusi Živilė. – Nors „Pasvalio vandenys“ perėmė valdymą ir privertė įsirengti skaitiklius žadėdami pagerinti vandens kokybę, bet kol kas viskas tik blogėja, nes reikia keisti ištisus vamzdynus. Čia neužtenka į vandenį įpilti chemikalo, reikia didelių investicijų.“ Kaimo gyventojai iš tiekėjo perka vandenį kitoms reikmėms, o gerti ir kitam vartojimui penkialitriais buteliais įsigyja iš filtrus įsirengusių kaimynų. 

Filtrų tema aktuali ir Klaipėdos regione, ir Dzūkijoje, kur vandens tiekėjai priversti kalbėti apie tai dėl neteisėtos verslininkų veiklos. Gyventojus lanko vandens tiekėjų atstovais prisistatantys filtrų pardavėjai ir skatina juos įsigyti kelis tūkstančius kainuojančią įrangą. Pvz., Alytuje vandentiekiu tiekiamas požeminis vanduo yra kokybiškas, bet pardavėjas įrodinėja priešingai. „Į vandenį įkiša elektrodus ir netrukus vanduo ima rusvai putoti, atsiranda nuosėdų. Šiuo „tyrimu“ žmogus įtikinamas, kad vandentiekio vanduo yra tikrai nešvarus, netgi kenksmingas sveikatai, – apie filtrininkų apsilankymo eigą pasakoja „Dzūkijos vandenų“ atstovas. – Tačiau šis eksperimentas labai paprastai paaiškinamas. Vandentiekio vandenyje yra daug sveikatai naudingų mikroelementų ir mineralų, todėl vandenį veikiant elektra vyksta cheminės ir elektrocheminės reakcijos. Iškritusiose nuosėdose daugiausia būna geležies. Ypač stiprią reakciją pamatytume, jei elektrodus įmerktume į mineralinį vandenį.“ 

Beje, filtrus įsirengusiems vartotojams verta žinoti, kad kartu su nepageidaujamu elementu filtrai pašalina ir visas kitas vandenyje ištirpusias medžiagas, reikalingas žmogaus organizmui.

Šuliniais rūpinasi patys

Pačios įmonės pagal sudarytus planus nuolat atlieka vandens tyrimus. Vandens mėginiai imami prižiūrinčių institucijų nurodytose vietose iš vandenvietės, tinklų ir gręžinių, taip pat vartotojų namuose. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba savo ruožtu tikrina vandenį neperspėjusi tiekėjų, o radusi neatitikimų juos baudžia. 

Jei vanduo dvokia ar yra nešvarus, vandentiekio sistemai priklausantys gyventojai turi dėl ko burnoti. O nuosavus šulinius įsirengę žmonės už savo ir, beje, kaimynų sveikatą yra atsakingi patys. „Kartais keista stebėti – žmogelis kriokia, nesveikas, susuktas visas. O šalia šulinio – mėšlo krūva. Na, ką tokiam pasakyt?.. Savo vandenį terši! Laiko tą mėšlo krūvą, tai teršia ir sau, ir kaimynui, ir dar kitam kaimynui“, – stebisi A. Birgėla. Jis kaltę verčia žmonių įpročiui, nes tvarkytis buitį žmonės mokosi iš tėvų. Tad senelio ir tėvo laikyta mėšlo krūva nejudinama ir toliau lieka savo vietoje. „Galbūt reikia daug kartų, kad visuomenėje įvyktų natūralus poslinkis“, – apibendrina mūsų pašnekovas.

Turinys 

  • Redakcijos skiltis
    Siekime europietiškos tvarkos 8
  • Nemirtingo žingsnio taktu
    H. Radauskas. Lizdas 10 
  • Ta akimirka žavinga
    Didžiausias pasaulyje drakonmedis 11
  • Miškas ir mes
    G. Jasinevičius. Europa siekia darnios miškininkystės 12
    L. Rumbutytė. Įstatymas verčia išradinėti dviratį 14
    I. Kilevičienė. Kam reikia kvalifikuotų miškininkų? 18
    A. Brukas. Miško darbuotojų likimų sąvadas 1939-1953 m. (II) 20
    Kas naujo pasaulyje 23
  • Pokyčių verpetuose
    V. Skafaru. Lietuvių bendrovės Italijoje 24
    D. Stončius. Tyčinė žala ereliams 27
    D. Srėbaliūtė. Kodėl taip sunku 29
    L. Rumbutytė. Gyvybingumo ir baimių šaltinis – vanduo 32
  • Savas miškas
    A. Almanis. Elgiamės kaip posūniai 36
    Z. Bitvinskaitė. Pumpurų ir vilčių sprogimų metas 38
  • Pažintis
    I. Kilevičienė. Šimtąkart geriau 41
    A. Januškevičius. Homeopatija. Kodėl ją pasirinkau? 44
    S. Obelevičiūtė. Lajų takas 46
  • Miško žmonės
    A. Matulevičiūtė. Eigulio kalvė 48 
  • Medis ir verslas
    A. Kvedarienė. Biokuras: malkos ar šakos? 52
    Skelbimai 58
  • Technika
    A. Patašius. Rovaltra 60
  • Medžioklė
    V. Ribikauskas. Man dar teko medžioti tetervinus 62
  • Knygų lentyna
    Profesorius Karolis Jankevičius 64
  • Mūsų žosmė
    A.Pletkuvienė. Didžiosios šventės 64
  • Mano medis
    V. Masalskis: “Miškas – begalinė paslaptis” 65
  • Pirma buvo žodis
    R. Kuodis. Daug ką reikia keisti iš esmės 66 
  • Būkime sveiki
    A. Malovičko. Bulvė ne tik sotina 68
  • Medis ir aplinka
    I. Kilevičienė. Kad mieste žaliuotų sodai 70
    Dukštų ąžuolynas bus išsaugotas 72
  • Miško pavilioti
    N. Petrošiūtė. Milijonierius iš Kražių girininkijos 73 
  • Jaunuolynas
    A. Matulevičiūtė. Miško delne – vaikų rankos 76
  • Iš raudonosios knygos
    Baltasis garnys 78 
  • Juokai 79
   

Facebook komentarai