Harvardo profesorius: smegenyse glūdi laimę „gaminanti“ sistema, tik deja, jos nemokame naudoti

Su kuo jums asocijuojasi laimė? Šeima, jaukūs namai, geras darbas, įdomus laisvalaikis? Turbūt dažnas pasakytų, kad laimė – tai jausmas, kurį jaučiame, kada gauname tai, ko norime. Visgi Harvardo profesorius, psichologas, knygos „Suklumpant ant laimės“ autorius Danas Gilbertas (Dan Gilbert) tam paprieštarautų. Pasak jo, žmonės savo smegenyse turi sistemą, kuri leidžia laimę tiesiog „pagaminti“ arba susintetinti, tik daugelis apie tai tiesiog nežino.

„Per du milijonus metų žmogaus smegenys pasunkėjo beveik trigubai. Smegenims augant, jos įgavo naujas struktūras. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl mūsų smegenys taip išaugo, yra dėl naujos jų dalies – prekinės skilties, o ypač dėl prefrontalinės žievės. Ji atsakinga už daug procesų, bet vienas iš svarbiausių yra patirties simuliatorius.

Pavyzdžiui, pilotai praktikuojasi skrydžio simuliacijose, kad jie nepadarytų klaidų per tikrą skrydį. Žmonės turi šio reiškinio adaptaciją: mes galime išgyventi įvairias patirtis savo galvose prieš tai, kai jos nutinka realiame gyvenime“, - TED pokalbiuose mintimis dalinasi D. Gilbertas.

Pasak jo, mūsų tolimieji protėviai, gyvenę prieš milijoną metų, to padaryti negalėjo ir joks kitas gyvūnas negali to patirti taip kaip mes. Psichologas pateikia pavyzdį: Tomas ir Ana neturi namie kepenėlių ir svogūno ledų ne todėl, kad jie jau tai išbandė ir jiems nepatiko, o todėl, kad jie gali tą skonį susimuliuoti ir suprasti, kad bus tikrai neskanu.

Paralyžiuoto ir laimėjusio loterijoje laimė

D. Gilbertas, kalbėdamas TED bendruomenei, pristato tyrimą, kuriame išmatuota, kiek laimingas jaučiasi žmogus, ką tik laimėjęs loterijoje, ir ką tik paralyžiuotas žmogus. Praėjus metams po šių įvykių, pažymi psichologas, abiejų žmonių laimės lygiai, kad ir kaip neįtikinamai tai skambėtų, susivienodina.

„Tyrimas, kurį atlieka mano labaratorija, atskleidė stulbinantį dalyką, vadinamą „įtakos šališkumu“ - tai tendencija, lemianti patirties simuliatorių veikti blogai. Simuliatorius jums parodo, kad skirtingos įvykių baigtys yra skirtingesnės nei jos iš tiesų yra.

Įvairios studijos parodė, kad laimint ar pralaimint rinkimus, susirandant ar prarandant romantinį partnerį, gaunant ar negaunant paaukštinimą, išlaikant ar neišlaikant egzaminus ir t.t.., tai turi daug mažiau poveikio, mažiau intensyvumo ir trumpesnės trukmės nei žmonės tikisi“, - sako jis.

Psichologas nurodo, kad naujausios studijos, rodančios, kaip gyvenimo traumos paveikia žmones, parodo, kad, jeigu jos būtų nutikusios prieš tris mėnesius (tik su keliomis išimtimis), tai neturėtų jokio poveikio žmonių laimei.

Sistema, apie kurią nežinojome

„Laimė gali būti susintetinta. Thomas Brownas 1642 metais rašė esantis laimingiausias žmogus žemėje: „Aš turiu tai, kad gali paversti skurdą turtu, nelaimę laime, esu labiau nepažeidžiamas nei Achilas, fortūna negali manęs sužeisti“.

Žmonės turi psichologininę imuninę sistemą – daugiausiai nesąmoningų procesų pažintinę sistemą, kuri jiems padeda pakeisti požiūrį į pasaulį taip, kad žmonės galėtų jaustis dėl jo geriau. Kaip ir T. Brownas, kiekvienas jūsų turite tą pačią sistemą, tik, kitaip nei jis, to nežinote“, - kalbėjo D. Gilbertas.

Žmonės, pasak jo, sintetina laimę, tačiau vis tiek mano, kad laimė yra kažkoks dalykas, kurį galima rasti. Laimės sintetinimas, anot D. Gilberto, tai yra tokie pasakymai: „dabar aš žymiai geriau jaučiuosi fiziškai, emociškai, finansiškai, protšikai ir bet kokiu kitu būdu“, „nesigailiu nė minutės savo gyvenimo – tai buvo nuostabus laikas“ ir pan. Ir tai, cituoja psichologas, sako žmonės, praradę galią, prestižą, turtus, laisvę. Tad kur paslaptis?

Natūrali ir sintetinė laimė

Psichologas sako, kad natūrali laimė yra tada, kai mes gauname tai, ko norime, o sintetinė – tai yra tai, ką mes sukuriame tada, kai mes negauname to, ko norime.

„Mūsų visuomenėje tvirtai tikima, kad sintetinė laimė yra žemiau natūralios laimės. Kodėl mes tuo tikime? Tai labai paprasta: koks ekonomikos variklis suktųsi, jei mes tikėtume, kad, jei ir negausime to, ko norime, būsime tiek pat laimingi kaip tada, kai gausime? Galiu jus patikinti, kad sintetinė laimė yra lygiai taip pat tikra ir patvari kaip natūrali laimė“, - pasakoja D. Gilbertas.

Jis pateikia tyrimų pavyzdį: žmonėms buvo duota įvertinti šešis monetų ženkliukus nuo nemėgstamiausio iki mėgstamiausio. Vėliau jiems buvo pasakyta, kad trečią arba ketvitą ženkliuką pagal jų simpatijas jie gali pasiimti. Žmonės renkasi trečiąjį ženkliuką. Vėliau, po keletos saviaičių, dar kartą su tais pačiais ženkliukais ateinama pas tuos pačius žmones ir atliekamas testas. Tada žmonės tą ženkliuką, kurį pasiėmė namo, įvertina geriau nei prieš tai – antruoju nuomeriu, o to, kurį nepasirinko, ketvirtąjį, įvertina blogiau – penktuoju numeriu. Taip žmogus tarsi sako: „ženkliukas, kurį gavau, yra geresnis, nei maniau, o atsisakytas ženkliukas tikrai buvo nekoks“. Tai ir yra laimės sitetinimas.

Psichologas pasakoja toliau. Eksperimentas buvo tęsiamas su pacientais, sergančiais psichikos ligomis ir neprisimenančiais, kas įvyko netolimoje praeityje. Tad jiems taip pat buvo atnešti šeši monetų ženkliukai, jiems buvo leista pasirinkti trečią ar ketvirtą iš jų sudaryto sąrašo pagal mėgstamumą, ir jie pasirinko trečią ženkliuką. Po pusvalandžio daktaras grįžo į pacientų kabinetą, ir jie daktaro nebeprisiminė dėl savo ligų. Tuomet jų buvo paklausta, kokį ženkliuką jie pasirinko, ir pacientai, kaip rodo tyrimo duomenys, spėjo, nes jie tikrai nebeprisiminė. Tada jiems buvo liepta vėl eilės tvarka pagal mėgstamumą išrikiuoti ženkliukus ir, visų nuostabai, tendencija buvo ta pati kaip ir sveikųjų grupės – pirmuoju kartu pasirinktą ženkliuką, trečiąjį, jie įvertino aukščiau kaip pirmąjį kartą, o ketvirtąjį ženkliuką įvertino blogiau nei pirmąjį kartą.

   

Facebook komentarai