Hidroinžinerija priešistorinėje meksikoje

Prieš tris tūkstančius metų actekų pirmtakiai įrengė pirmąsias Naujajame pasaulyje didelio masto vandentvarkos sistemas.

Oachakos slėnyje, Hjerve el Agvos atraminių sienų viršuje maždaug prieš 2500 metų buvo įrengti kanalai ir terasos, panaudojant ten trykštančių šaltinių vandenį

S. Cristopher Caran, James A. Neeley

Priešistorinės pietų Meksikos žemdirbiai tikriausiai troško stebuklo. Dėl tropinio klimato jų derlingi slėniai beveik idealiai tiko žemdirbystei, netgi nepaisant to, kad aukštis čia siekė beveik 2 tūkst. metrų virš jūros lygio, o smarkūs šešis mėnesius trunkančio liūčių sezono lietūs užtikrindavo gausų derlių. Tokios palankios sąlygos pavertė šį regioną Naujojo pasaulio žemdirbystės lopšiu ir kukurūzų tėvyne. Tačiau ir šie ankstyvieji žemdirbiai susidūrė su viena kritiška kliūtimi: pusę metų klimatas būdavo žemės ūkiui per sausas. Jeigu jų dirbami laukai gautų vandens ištisus metus, derlius galėtų buti nuimamas du ar net tris kartus per metus. Tačiau iš kur šie žemdirbiai galėtų gauti daugiau vandens?

Vis dėlto jų rastas sprendimas buvo ne stebuklas, o stebėtinas žmogaus išradingumo žybsnis: didelio masto projektai vadeniui telkti ir nutekinti ten, kur jis reikalingas. Kuklūs pirmieji bandymai, palikę nedaug pėdsakų, palaipsniui išsivystė į didžiules statybas. Pavyzdžiui, Purono užtvanka, kurios statybos Tehuakano slėnyje prasidėjo apie 750 m. pr. Kr., buvo 400 m ilgio, 100 m pločio ir beveik 25 m aukščio. Darbininkai, nešdami po kelis kilogramus, suvertė apie 2,64 mln. kubinių m žemės. Ši užtvanka išliko bene didžiausia vandens saugykla Amerikos žemynuose iki XVIII amžiaus. Greta užtvankos senovės inžinieriai įrengė tūkstančius kilometrų kanalų ir akvedukų – dviem tūkstantmečiais anksčiau, nei į Meksiką atvykę pirmieji europiečiai. Jie nukreipė šaltinių ir upelių tėkmę iš vienų telkinių į kitus, apeidami tarpeklius ir įveikdami stačius nuolydžius. Kiti išradingai sukurti įrengimai surinkdavo lietaus vandenį nuo pastatų ir iš aikščių. Pietų Meksikos gyventojai panaudojo praktiškai visus vandens šaltinius savo gyvenamojoje aplinkoje.

Hjerve el Agvoje dar ir dabar aiškiai matomos senovinių terasinių laukų liekanos, besiribojančios su čia šniokščiančiu mineraliniu šaltiniu.

Daugiau skaitykite spalio numeryje

   

Facebook komentarai