Kaip įveikti atidėliojimą: mokslininkų atsakymas su praktiniais receptais

Rytoj pirmadienis – puiki proga pradėti darbus. Juk kam daryti tuoj, jei galima rytoj…

Kas yra atidėliojimas (prokrastinacija)? Kai kas laiko tai tiesiog tam tikru tingumo pridengimu (dažniausiai tie, kurie nuo prokrastinacijos nekenčia), o kai kam tai regisi kaip nežinoma jėga, kurios neįmanoma kontroliuoti. Timas Urbanas, tinklaraščio Wait But Why autorius, atidėliotojo galvoje vykstančius procesus aprašė taip: prie gyvenimo šturvalo stovi protingas ir organizuotas žmogus, kuriam trukdo „akimirkos malonumų beždžionėlė“. Ji nuolat perima, ir štai, žmogus, užuot ėmęsis reikalų, pradeda gaišti laiką visokiems maloniems niekniekiams. Ši betvarkė tęsiasi, kol staiga (dažniausiai paskutiniu momentu prieš dedlainą) pasirodo panikos monstras, kuris nuveja beždžionėlę ir suteikia galimybę protingam žmogui gelbėti situaciją.

Atidėliotojai dažniausiai jaučia kaltę, kad nuolat atidėlioja svarbius darbus, ir tai iš tiesų jiems trukdo gyventi. Kyla klausimas: kaip nustoti atidėlioti? Tie, kuriems toks elgesys nėra būdingas, veikiausiai pasakys: „tiesiog nustoti tingėti“, bet ne viskas taip paprasta. Kaip pastebi Urbanas, tai tas pat, kas depresija sergančiam žmogui liepti nebebūti apatiškam. Arba nutukusiam – tiesiog nustoti daug valgyti. Mokslininkų nuomone, prokrastinacija - kai kas daugiau, nei tiesiog tingumas. Apie tai, kaip visgi galima ją įveikti, pasakoja Washington Post.

Būtina suvokti, kad „aš ateityje“ ir „aš dabartyje“ – vienas ir tas pats žmogus

Kai kurių psichologų nuomone, prokrastinacija iš to, kaip suvokiame laiką ir save jame. Nežiūrint to, kad teoriškai suprantame, jog po savaitės/mėnesio/metų būsime tas pats žmogus, kuo esame ir dabar, „sau ateityje“ esame abejingi. Būtent todėl atidėliojam problemos sprendimą, pasąmoningai užkraudami ją tam, kam paskui teks ją spręsti. Tik iki galo nesuvokiame, kad kad tuo žmogumi būsime mes patys.

Šią teoriją patvirtina Halo Hershfieldo, psichologo iš Andersono vardo aukštosios vadybos mokyklos prie UCLA, tyrimai. Tyrimo dalyviams buvo pasiūlyta įsivaizduoti save dabartyje, save ateityje (pavyzdžiui, po 10 metų) ir kokią nors garsenybę. FMRi (funkcinio magnetinio rezonanso) tyrimai parodė, kad galvojant apie save ateityje ir apie garsenybes, suaktyvėdavo vienos ir tos pačios smegenų sritys, o galvojant apie save dabartyje – kitos.

Taip galime bandyti suprasti, kaip galėtume atsikratyti šio sunkiai įveikiamo įpročio atidėlioti. Carletono universiteto (Kanada) profesorius Timothy Pychyl mano, kad suartėjimas su „savęs ateityje“ paveikslu padės įveikti šį įprotį. Jo tyrimas parodė, kad geriau įsivaizduojantys ir jaučiantys save po 10 metų, mažiau linkę atidėlioti. Kitas Hershfieldo eksperimentas įrodė šios teorijos veiksmingumą. Dalyviai, kuriems buvo parodytos dirbtinai pasendintos jų nuotraukos, senatvei nuspręsdavo atidėti dvigubai didesnes sumas, nei tie, kurie tokių nuotraukų nematė.

Reikia nustoti laukti mūzos

Mes pernelyg pripratome laukti vienam ar kitam darbui tinkamos nuotaikos. Tai dažnai trukdo ir galiausiai viskas baigiasi tuo, kad sėdime rankas sudėję ir laukiame įkvėpimo. O reikia tiesiog imti ir pradėti nors ir nuo elementariausios smulkmenos. Pavyzdžiui, jei niekaip negalite pradėti rašyti svarbų laišką, atverskite dokumentą ir užrašykite jame datą. Netgi tokia menka detalė gali pastūmėti tęsti darbą.

Verta sau atleisti

Skamba labai romantiškai, tačiau, kaip parodė Pychylo tyrimas, studentai, atleidę sau atidėliojimą prieš vieną egzaminą, iš tiesų aktyviau ruošėsi kitam. Nevalia nuvertinti nuolatinio kaltės jausmo neigiamo poveikio jūsų gyvenimui.

Reikia nustoti vertinti prokrastinaciją vien kaip prastą laiko paskirstymą

  Anastasija Zyrianova

Slon Magazine redaktorė

Daugelis mokytojų ar tėvų mano, kad prastus vaikų rezultatus lemia tai, kad jie tiesiog nemoka teisingai organizuoti savo laiko. Iš tiesų gi, mano Pychylas, laiko paskirstymas čia niekuo dėtas, o problema ta, kad vaikai nemoka tvarkytis su savo emocijomis, pavyzdžiui, bijo pradėti sudėtingą darbą ir todėl ją atidėlioja. Kaip su tuo susitvarkyti? Reikia nuo vaikystės juos pratinti, kad užduotys ne visada būna malonios ir tai – normalu.

Анастасия Зырянова
slon.ru

   

Facebook komentarai