Kaip įveikti nepasitikėjimą mokslu?

Nesena Pew apklausa rodo, kad yra didelis ir augantis viešas nesutarimas dėl bazinių mokslinių faktų, tarp kurių žmoni evoliucija, skiepų saugumas ir ar žmonių sukelta klimato kaita vyksta iš tiesų. Kyla klausimas, kokios to priežastys?

Žmonės dažnai tą pačią informaciją interpretuoja labai skirtingai. Kaip psichologai, gerai žinome, kad mūsų smegenys informaciją gauna, apdoroja ir atkuria skirtingai. Viena to pasekmių yra „patvirtinimo polinkis,“ stipri tendencija automatiškai suteikti pirmenybę informacijai, patvirtinančiai mūsų išankstinį nusistatymą. Kalbant apie stipriai jaudinančiu dalykus, (pvz. globalinį atšilimą) patvirtinimo polinkis pasiekia naujas aukštumas: jis pereina į „motyvuotą pagrindimą“. Motyvuotas pagrindimas yra papildoma tendencija besiginant atmesti informaciją, prieštaraujančią giliai laikomam pasaulio vaizdui ir nuomonėms. Vienas to pavyzdys yra „motyvuotas mokslo atmetimas“; jei esate asmeniškai įsitikinęs, kad globalus atšilimas yra apgavystė, veikiausiai atmesite bet kokią tam prieštaraujančią mokslinę informaciją – nepaisant jos tikslumo.

Tačiau jeigu mūsų asmeninės vertybės, įsitikinimai ir pasaulėžiūra iš tiesų formuoja mūsų tikrovę, tai ar mokslo komunikavimas nėra tiesiog pūtimas prieš vėją? Nebūtinai. Nors kai kurie tyrimai iš tiesų rodo, kad tokie faktoriai, kaip „mokslinis raštingumas“ ne visada siejasi su, tarkime, didesniu rūpesčiu klimato kaita, mes tyrėme kitą, socialinį faktų tipą: „ekspertų konsensusas“. Mūsų tyrimas rodo, kad pabrėžimas, kiek ekspertų sutaria kontroversiška tema, turi toli siekiančią psichologinę įtaką. O būtent, tai turi stulbinančią savybę „neutralizuoti“ poliarizuotas pažiūras ir gali lemti didesnį pritarimą mokslui.

Nesenas vieno iš mūsų tyrimas parodė, kad mokslinio konsensuso žinojimas veikia kaip svarbūs „tikėjimo vartai“. Eksperimente JAV gyventojų buvo paprašyta dalyvauti visuomenės apklausoje populiariomis temomis (dalyviai nežinojo, kad iš tiesų buvo tiriamas požiūris į klimato kaitą). Iš pradžių dalyvių buvo paprašyta įvertinti, kokia, jų manymu, dalis mokslininkų sutinka, kad žmogaus sukelta klimato kaita vyksta (nuo 0 iki 100 procentų). Tada parodėme dalyviams daug skirtingų eksperimento žinučių, kuriose buvo iš esmės toks pat pranešimas, kad „97 % klimatologų sutaria, kad žmogaus sukelta klimato kaita vyksta.“ Po keleto apklausų ir tariamų sutrukdymų, galiausiai vėl paklausėme dalyvių nuomonės apie mokslinį konsensusą.

Turint galvoje klimato kaitos problemos politiškumą ir nevienareikšmiškumą, tokia paprasta žinutė turėtų turėti menkai įtakos ar netgi paveikti priešingai. Ir iš tiesų, kai kurie tyrimai parodė, kad pateikus tokius pačius duomenis, nesutarimas gali pagilėti. Tačiau, kitaip, nei motyvuoto pagrindimo hipotezė, mūsų rezultatai parodė, kad dalyviai, kurie matė konsensuso žinutes, savo vertinimą padidino vidutiniškai 13 % (kai kuriais atvejais negi iki 20 %). Negana to, išsiaiškinome, kad padidėjus respondentų supratimui apie mokslinio sutarimo lygį, ženkliai pasikeitė pakito ir kiti svarbūs įsitikinimai šiuo klausimu, pavyzdžiui, kad klimato kaita vyksta, kad tai žmogaus veiklos sukelta ir nerimą kelianti problema. Savo ruožtu, šių įsitikinimų pokyčiai paskatino paramą viešajam veikimui. Taigi, išsiaiškinome, kad žmonių suvokimas apie mokslininkų konsensuso laipsnį veikai kaip „vartai“ į kitus svarbius problemos aspektus.

Dar įdomiau, kad toks pat efektas veikia dvi skirtingas stovyklas: demokratus ir respublikonus. Tiesą sakant, pokytis daug labiau pasireiškė tarp respublikonų respondentų, kurie paprastai į žmogaus sukeltą klimato kaitą žiūri skeptiškiausiai. Tokie rezultatai yra įdomūs, jei nepasakyti, stulbinantys, kadangi dalyviams buvo tik kartą pateikta paprasta žinutė.

Kaip bebūtų, šie nauji rezultatai sutampa su dviem ankstesniais Nature tyrimais. Prieš keletą metų mūsų kolegos parodė, kad žmonių suvokimo apie mokslinį konsensusą lygis susijęs su tikėjimu klimato kaita ir parama kovos su ja politikai. Vėlesnis vieno iš mūsų tyrimas atsiskleidė priežastinį ryšį tarp ekspertų konsensuso pabrėžimo ir padidėjusio pritarimo mokslui. Ir šiame tyrime informacija apie konsensuso laipsnį „neutralizavo“ pasaulėžiūros ideologinį poveikį.

Nuo tada daugelyje tyrimų buvo patvirtinti panašūs rezultatai. Vienas tyrimas parodė, kad netgi nedidelis mokslinis nesutarimas gali pakirsti paramą (aplinkosauginei) politikai. Naujame, šį mėnesį publikuotame darbe pranešama, kad vis politinio spektro respondentai teigiamai sureagavo į informaciją apie klimato kaitos mokslinį konsensusą.

Kodėl „konsensuso informacija“, psichologiškai kalbant, taip toli siekia?

Vienas bruožas, skiriantis „konsensusą“ nuo kitokio tipo informacijos, yra jo normatyvinė prigimtis. Tai yra, konsensusas yra galingas apibūdinantis socialinis faktas: jis pasako mums apie skaičių žmonių, sutariančių svarbiu klausimu (t.y., bendruomenės norma). Žmonės vystėsi, gyvendami socialiose grupėse ir daug psichologinių tyrimų parodė, kad žmonės itin jautrūs socialinei informacijai. Išties, sutartinis sprendimų priėmimas plačiai paplitęs tarp žmonių ir gyvūnų. Kadangi sprendimų strategijos, kurioms reikia plataus sutarimo, įsitaisiusios pačiame žmonių bendradarbiavimo evoliucijos pagrinde, gali būti, kad žmonės biologiškai surėdyti kreipti dėmesį į konsensusą.

Ekspertų atveju, jis apibūdina kiek mokslininkų sutaria svarbiu klausimu ir taip įkūnija autoritetingą informaciją. Įsivaizduokite, kad matote kelio ženklą, informuojantį, kad 97 % inžinierių padarė išvadą, kad prieš jus esančiu tiltu naudotis nesaugu. Tikriausiai sprendimą važiuoti tiltu ar nevažiuoti, remtumėte ekspertų konsensusu, nepriklausomai nuo asmeninių įsitikinimų. Nedaug žmonių išliptų iš automobilio ir praleistų dieną asmeniškai tikrindami tilto būklę (net jei būtumėte ekspertas). Panašiai, ne visi gali sau leisti prabangą praleisti dešimtmetį ar panašiai, studijuodami geofiziką ir mokydamiesi interpretuoti sudėtingus klimatologinius duomenis. Taigi, visiškai logiška, kad žmonės naudojasi ekspertų konsensusu kaip sprendimų-euristika savo įsitikinimų ir elgesio valdymui. Visuomenė išsivystė iki lygio, kai nuolatos pasitikime kitų patarimais – nuo šeimos gydytojų iki automechanikų; remiamės ekspertais, kad išlaikytume savo gyvenimus saugius ir produktyvius. Daugumą mūsų varžo ribotas laikas ir ištekliai o pasitikėjimas konsensusu efektyviai sumažina individualaus mokymosi kaštus.

Grįžtame prie faktų. Naujas tyrimas atskleidė, kad trūkstant „faktų“, labiau tikėtina, kad žmonės laikysis savo asmeninės ideologijos. Iš čia išplaukia, kad norint padidinti pritarimą mokslui, reikia daugiau „faktų“. Su tuo sutinkame, bet manome, kad tai ypač pasakytina apie nepakankamai naudojamą, bet psichologiškai galingų faktų tipą – ekspertų konsensusą.

Konsensusas dėl žmogaus sukeltos klimato kaitos yra vienas iš stipriausių moksle – maždaug toks pat stiprus, kaip konsensusas dėl ryšio tarp rūkymo ir plaučių vėžio. Tačiau, kaip aprašė Harvardo mokslo istorikė Naomi Oreskes, interesų grupės seniai suprato, kad žmonės priima (arba nepriima) sprendimus, remdamiesi konsensuso informacija. Atitinkamai, vadinamieji „abejonių pirkliai“ rengdavo įtakingas klaidinančias kampanijas, taip pat ir neigiančias ryšius tarp rūkymo ir vėžio, bei tarp CO₂ emisijų ir klimato kaitos. Jei norime sumažinti mokslo poliarizavimą, reikia pasinaudoti psichologine konsensuso galia tam, kam ji ir buvo sukurta: visuomenės interesui.

Sander van der Linden
Stephan Lewandowsky.


www.scientificamerican.com

   

Facebook komentarai