Kaip ką nors išrasti informacijos pertekliaus amžiuje?

1945 metais Vannevaras Bushas, tuometinis JAV Mokslinių tyrimų ir plėtros skyriaus vadovas, parašė svarbią ir šiandien jau pranašišką esė – „Kaip galime mąstyti“, rašo BBC.

Savo kūrinyje jis tyrinėja informacijos pertekliaus iššūkius ir sparčių technologinių inovacijų erą.

Daugiau kaip prieš pusę amžiaus, dar iki tinklaraščių, „Instagram“ programėlės, „Twitter“ socialinio tinklo, visų kitų naujų ir vis plintančių turinio kūrimo būdų, V. Bushas jau apgailestavo dėl nesuvokiamo kiekio jose įrašytos žmogiškosios patirties.

„Sudėtinga ne tai, kad mes skelbiame pernelyg daug informacijos. Atsižvelgiant į jos apimtis, daugybę šiandieninių interesų, kliūva ir tai, kad pranešimas žymiai viršija mūsų galimybes realiai išnaudoti įrašą“, – prieš pusę amžiaus rašė V. Bushas.

Jis aprašė savo įsivaizduojamą atmintį „memex“ nuo žodžio atmintis (angl. Memory) ir „index“ – stalo dydžio asmeninę atminties talpyklą dar gerokai anksčiau nei jo numatyti dalykai tapo realiais, kasdien naudojamais įrankiais informacijai kaupti ir apdoroti. Anot jo, vartotojas visas savo knygas, fotografijas, filmų juostas ir kitus duomenis kaupia „memex“ laikmenoje.

Stengdamasis šią asmeninę biblioteką pritaikyti žmogui – kad ji turėtų navigaciją, būtų patogi ir naudinga, V. Bushas kalbėjo ir apie būtinus dalykus, tokius, kuriuos dabar vadiname nuorodomis ir metaduomenimis – informacija apie informaciją arba kitaip – informacija, paremta asociacijomis. Autorius žavėjosi ir pradėta įgyvendinti technologija, kuri, susisteminusi informaciją, leis visą Britanikos enciklopediją paversti degtukų dėžutės dydžio knygele.

Asociacijų kūrimas

Harvardo universiteto mokslininkas Sri Krosuris neseniai kalbėjo apie savo komandos pergalę moksle – kodavimo technologiją, leidžiančią pirmąją knygą pasaulyje paversti DNR molekule. Jis skaičiavo, kad jei pasaulyje esanti informacija, kuri užima maždaug 1,8 trilijonų standžiųjų diskų, būtų paversta DNR kodais, visi duomenys būtų pieštuko dydžio.

Atrodo, nuėjome ilgą kelią. Bet V. Bushas perspėjo, kad gebėjimas kiek įmanoma labiau susisteminti, „suspausti“ informaciją ir palengvinti, automatizuoti jos gavimą – tik viena lygties pusė. Dar yra sąsajos, ryšiai, kurie tik užima vietą „memex“ vartotojo atmintyje, bet negali būti savarankiškai perduodami įrenginiams.

Tačiau tai dabar tokia pati tiesa, kuri ir buvo anksčiau. Kitaip sakant, lygiai taip pat galima apibūdinti ir reiškinį, kurį vadiname kūrybiškumu – tai procesas, kuris sujungia egzistuojančias idėjas, dalelę žinių, prisiminimus, informaciją į visai naujas senųjų dalykų kombinacijas.

Vienas iš geriausiai pažįstamų tokių pavyzdžių yra Johanno Gutenbergo spausdinimo mašinos išradimas. Dažnai tokiais atvejais pasakojama istorija, kaip ieškota problemos sprendimo, o tada iškart – „Eureka!“ akimirka.  Tačiau, kalbant V. Busho terminais, J. Gutenbergo inovacija buvo labiau sofistikuoto „asociatyvinio mąstymo“ pasekmė.

J. Guttenbergas ne tik patobulino vyno gaminimo mašiną. Jis išsirinko idėjas iš daugybės sričių, žymiai platesnio technologijų konteksto.

Chemijos srityje, jis sukūrė naujesnį ir geresnį rašalą, kuris buvo žymiai patvaresnis nei bet kuris naudotas anksčiau. Metalurgijoje – jis naudojo lengviau liejamą metalą, be to, sunkiau nudėvimą, o darbo pasidalijimo ir paslaugų sferoje – prie jo spausdinimo mašinų stojo darbininkai, kurie neįsivaizduojamais mastais tiesiog „kepė“ knygas.

Taigi, jo išradimas buvo visų sričių žinių konvergencija, būtent todėl spausdinimo mašina ir tapo tokiu sėkmingu išradimu.

Paskutinio šimtmečio antroje pusėje, artimas išradimas buvo kompiuteris. Istorija irgi panaši – gausybė jau sukurtų technologijų sujungiamos į vieną įrenginį. Tos technologijos jau veikė 1918 metais, tačiau reikėjo dar 3 dešimtmečių, kol atsirado pirmasis kompiuteris.

Žinių saugotojai

Svarbiausia, kad vien žinių neužtenka: reikia jų samplaikos ir sukryžminimo, kad reikšmingas kūrybos procesas būtų sėkmingas.

Dabar, internetas mums metė iššūkį – iš dalies jis labai patogus, kai mums reikia pagalbos rasti daugiau informacijos apie mums rūpimus dalykus, kai ko nors ieškome, tačiau vis prasčiau tinkamas pagelbėti atrasti ką nors, kas mums nelabai rūpi ir net nežinome, kad kažkoks reiškinys jau apskritai egzistuoja.

Kažkuria prasme atsiranda „informacijos burbulo“ filtras – tokį terminą pavartojo interneto aktyvistas Elis Pariseris. Internetas pagilina mūsų dabartines žinias ir interesus, žymiai labiau nei plečia akiratį ir pripildo mūsų galvose esančias „asmenines bibliotekas“ atskirų minčių, kurias mes vėliau galime paversti naujomis idėjomis.

Taigi, kaip atrasti tai, kas dar nežinoma ir susidomėti, kol tai neatrodo „vertinga“?

   

Facebook komentarai