Kaip Kinijos darbininkai gali koreguoti pasaulio ekonomiką?

Kinijos fabrikuose didėja atlyginimai ir garsėja protesto balsai. Tai geras ženklas Kinijai ir pasaulio ekonomikai.

„The Economist“ skelbia, kad pigi darbo jėga padėjo sukurti Kinijos ekonominį stebuklą. Kinijos darbininkai dirba tik už mažą dalį to, kas sudaro Amerikos ar Vokietijos konkurento algą. Maždaug 130 milijonų atvykusių darbininkų dirba Kinijos pramoniniuose miestuose, per mėnesį uždirbdami maždaug 1,348 juanių. Ši suma prilygsta 197 doleriams, šiek tiek mažiau nei vienai dvidešimtajai vidutinio amerikiečio algos. Tačiau tai 17 procentų daugiau nei jis uždirbo praėjusiais metais. Algos didėja kartu su ekonomikos augimu. Šalies pakrantės miestuose, kur yra daugiausiai su užsieniu dirbančių fabrikų, vadovams trūksta darbuotojų, o darbininkams ima trūkti kantrybės, tad pasigirsta protesto balsų.

Kinijos darbininkus sustiprino naujas darbo įstatymas, priimtas 2008m., bei paklausos ir pasiūlos dėsniai. Šiandien daug sunkiau surasti ir išlaikyti darbininkus: šalies kaimuose liko maždaug 70 milijonų potencialių darbo jėgos. Kiti kaimo žmonės greičiausiai bus linkę dirbti arčiau namų, galbūt vienoje iš šalies viduje esančių gamyklų, kurių skaičius sparčiai didėja. Tačiau net ir Kinijoje gali pritrūkti darbo rankų - jau kitais metais smarkiai sumažės 15 – 29m. amžiaus jaunuolių skaičius. Be to, nors ir didėja jų algos, jų pageidavimai auga dar greičiau.

Tiesą sakant, Kinijos darbininkai niekada nebuvo tokie paklusnūs kaip dažnai vaizduojama. Tačiau paskutiniai streikai tikrai nustebino savo dažnumu (Guangdongo provincijoje per paskutines 48 dienas vyko maždaug 36 streikai), savo trukme ir taikiniu (tarptautinės kompanijos).

Praeityje šalies valdančioji partija gan greitai užgniauždavo kylančią nepasitenkinimo bangą, tačiau šįkart reagavo daug paprasčiau. Valstybės kontroliuojamos profsąjungos smogikai apstumdė keletą „Hondos“ darbuotojų, bet greit ir pasišalino. Be to, apie streikus rašė net ir kontroliuojama šalies spauda. Kol kas į šių streikų organizatorių duris naktį taip pat niekas nepasibeldė.

Tai rodo tris dalykus. Pirma, Kinija nenori griežtai elgtis su žinomų firmų, kurių vardai patrauktų pasaulio žiniasklaidos dėmesį, darbininkais. Antra, Kinija mažiau bijo išgąsdinti užsienio investuotojus – jei darbininkai nepatenkinti, geriau jie tekaltina užsienio viršininkus, ne savus. Pasaulinės krizės priešaušryje partija visai teisingai nusprendė, kad užsienio investuotojams labiau reikia Kinijos nei Kinijai reikia jų. Trečia, kas yra svarbiausia, valdžia galimai tiki, kad nauja jos darbininkų drąsa dera su jų tikslu subalansuoti ekonomiką. Ir taip manydami jie būtų teisūs, skelbia „The Economist“. Šalies ekonomika užuot rėmusis vartotojų leidžiamais pinigais, per daug remiasi užsienio investicijomis. Taip nutiko dėl to, kad darbininkams tenka itin mažas nacionalinio pyrago gabalas. Algų didinimas pelno sąskaita leistų darbininkams labiau pasidžiaugti savo darbo vaisiais.

Didesnės kinų darbininkų algos būtų gera naujiena ir Vakarams. Tai gali skambėt ir keistai, ypač turint omenyje kaip smarkiai pasaulis pasipelnė iš pigaus kinų darbo (remiantis vienu paskaičiavimu, prekyba su Kinija prie kiekvieno JAV namų ūkio biudžeto pridėjo po 1000 dolerių per metus; tai lėmė pigesnių prekių pasiūla, mažesnės verslo išlaidos ir didesnė konkurencija). Tai kaip pasaulio darbo jėgos padidinimas ketvirtadaliu pridedant Kinijos darbinkus padėjo nedidinti kainų Vakaruose, taip didesnės Kinijos darbinkų algos gali pradėti eksportuoti infliaciją. Žvelgiant iš globalios ekonomikos perspektyvos, darbas yra vienas iš išteklių, kaip žemė ar nafta, tad iš Kinijos darbo jėgos resursų išsekimo nauda būtų tokia pat kaip ir iš Saudo Arabijos naftos gręžinių išsekimo.

Globalūs rytdienos vartotojai

Finansų krizės akivaizdoje daug kas ima atrodyti kitaip. Šiuo metu didesnė grėsmė yra defliacija nei infliacija. Su 47 milijonais bedarbių vien Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją apimančiose šalyse, darbo jėga negali sustabdyti globalios ekonomikos. Ko pasauliui dabar reikia – tai geranoriški pirkėjai, ne geranoriški darbuotojai. Didesnės Kinijos darbuotojų algos turės panašų efektą stripresniam valiutos kursui, kurio taip norėjo Amerika. 20 procentų didesnės darbininkų algos Kinijoje gali vesti prie papildomų 25 milijardų Amerikos eksportui, o tai gali padėti sukurti daugiau nei 200 tūkstančių darbo vietų Amerikoje.

Galiausiai, šios papildomos vartotojų išlaidos leistų pasaulio ekonomikai grįžti prie pilno užimtumo. Tuo metu, tarptautinės kompanijos ir vartotojai gali pasigesti pigių Kinijos darbinkų, kurie padėjo išlaikyti didelius pelnus ir mažas kainas. Tačiau net ir tada bus galima rasti pigios darbo jėgos tokiose šalyse kaip Indija. Be to, Kinijos darbuotojų algos sudarė tik pusę istorijos. Kita pusė – jų produktyvumas. Per dešimtmetį nuo 1995m. Kinijos darbininkų algos išaugo tris kartus, tačiau produktyvumas padidėjo penkis kartus.

Norėdama pakartoti panašų žygdarbį, Kinija turės padidinti kvalifikuotų darbuotojų skaičių. Tam reiks stabilios darbo jėgos, kur darbuotojai vienoje įmonėje dirbs pakankamai ilgai, jog į juos bus verta investuoti. Kad tas įvyktų valdžiai reikės padaryti tam tikrų nuolaidų vidinių pasų sistemoje, dabartinė sistema atvykusiems darbininkams neleidžia oficialiai įsikurti naujoje vietoje ir išlaikyti šeimos gyvenamają vietą gimtajame krašte.

Kai buvo daug darbininkų, klajojanti populiacija, kuri neteikia miestų valdžiai daugelio reikalavimų ir grįžta į gimtąjį kraštą iškilus sunkumams, valdžiai buvo naudinga. Tačiau, norint išlaikyti sparčius augimo tempus mažėjant darbo jėgai, Kinijos klajojančiai populiacijai teks tapi sėslesne.

Kaip rašė žinoma Kembridžo ekonomistė Joana Robinson, „kančia patiriama tada, kai tave išnaudoja kapitalistai, yra niekas palyginus su kančia, kai tavęs neišnaudoja niekas.“ 1962m. jos paskelbtą įdėją įkvėpė nedarbas Pietryčių Azijoje. Nuo to laiko kapitalas itin aktyviai išnaudojo darbininkus šiame regione ir jų didžiajame šiauriniame kaimyne. Daugiausia jų pačių naudai. Dabar metas kapitalui investuoti į juos.

   

Facebook komentarai