Mafijai pasaulis – lyg didelis kaimas

Pasaulyje išsikerojęs mafijos tinklas yra gerokai arčiau mūsų nei kai kuriems atrodo. Knygos „Mafijos eksportas“ autorius Francesco Forgione yra buvęs Italijos parlamentinės kovos su mafija komisijos pirmininkas. Anot jo, mafija smarkai prisideda prie pasaulinio BVP kūrimo ir, galima sakyti, vykdo kriminalinę pasaulio kolonizaciją.

Kapitalo ir nusikalstamos veiklos globalizacija atsispindi svarbių ir ne tokių svarbių bosų gyvenamosios vietos bei kelionių globalizacijoje. Taip buvo ir anksčiau, bet šiandien tai virto taisykle.

Todėl jeigu koks nors bosas suimamas Karakase ar Toronte, Malagoje ar Nicoje, Rumunijoje ar Bogotoje, Amsterdame ar Škotijoje, tai nereiškia, kad jis pasirinko vieną iš šių daugiau ar mažiau egzotiškų ir jaukių vietų atostogoms praleisti ar tikėdamasis išvengti savo šalies teisėsaugos. Tiesa kitokia. Šios vietos jau seniai tapo pagrindinėmis Italijos mafijų valdomos kriminalinės rinkos zonomis. Tai aiškus dešimtmečius trukusios tylios kolonizacijos, nuo kurios neapsisaugojo joks planetos kampelis, įrodymas.

Tačiau net ir toks nesupaprastintas ir neapibendrinantis teiginys gali būti nepakankamai išsamus ir skatinti veidmainiškumą, kuriuo prisidengia politikai ir vyriausybės, kad tik nereikėtų nuosekliai kovoti su mafijomis.

***

Taip atsitiko Vokietijoje. Jau daugelį metų buvo žinoma, kad tokiame svarbiame mieste kaip Duisburgas ir dešimtyse kitų miestų bei žemių ištisi prekybos, maitinimo ir maisto importo bei eksporto sektoriai yra kontroliuojami mafijos šeimų iš San Lukos.

Nepaprastai efektyviai dirbanti Vokietijos kriminalinė policija 2000 metais smarkiai susirūpinusi parengė išsamią ataskaitą, kurioje minimi visų iš San Lukos kilusių piliečių, gyvenančių Vokietijoje, vardai, pavardės ir adresai. Kiekviena legali ir nelegali veikla buvo įvardyta ir išanalizuota. Jau vien dokumento pavadinimas – „San Lukos tyrimas“ – ir po juo esanti Kalabrijos miestelio, įsikūrusio tarp Aspromontės viršūnių, nuotrauka aiškiai rodo, kad norėta atkreipti tiek Vokietijos, tiek Italijos valdžios atstovų dėmesį į šį pavojų.

Tačiau prireikė žudynių, kad Vokietija pastebėtų „’Ndranghetos“ buvimą, kad spaudoje ir viešuose debatuose nedrąsiai prabiltų apie jos įsiskverbimą į ekonomikos, prekybos ir gamybos sritis.

Nepaisant to įvykio ir jo sukelto atgarsio pasaulyje, dauguma politikų ir įvairių institucijų atstovų Vokietijoje toliau apsimeta nesuprantantys ar nematantys, kad tokie miestai kaip Duisburgas ir Frankfurtas, kuriame yra viena iš svarbiausių pasaulio biržų ir finansinių rinkų, yra artimi ne tik geografiškai, bet ir jungiami bendrų ekonominių interesų.

„Mafia. Von Paten, Pizzerien und falschen Priestern“ – tai 2008 metų žiemą Vokietijos knygynuose pasirodžiusios knygos pavadinimas. Jos autorė – Petra Reski, 20 metų Italijoje gyvenanti savaitraščio „Die Zeit“ žurnalistė, kuri domisi korupcija šioje šalyje, mafijos peripetijomis bei teisminiais procesais ir pasakoja apie tai savo skaitytojams Vokietijoje.

Po Duisburge įvykusių Žolinės žudynių ji nusprendžia iškloti visa, ką žino apie Italijos mafijas ir ypač apie „’Ndranghetą“ Vokietijoje. Vokietijos policijos aktuose ieško savo išvadų patvirtinimo, papildo jas Italijos policijos ir prokuratūros atliktais tyrimais. Bet Vokietijoje to neužtenka, dar blogiau – tai neturi jokios vertės.

Praėjus kelioms dienoms nuo knygos pasirodymo du teismai – Miuncheno ir Duisburgo – nusprendžia, kad knyga turi būti cenzūruojama. Vokietijos teisėjai nutaria, kad svarbiau yra ne saugoti teisę į informaciją ir spaudos laisvę, bet ginti kelių iš San Lukos kilusių šeimų atstovų gerą vardą, ir nors, Italijos institucijų bei pačios Vokietijos kriminalinės policijos turimais duomenimis, jie priklauso nusikalstamoms grupuotėms, naujos tėvynės teisingumas ir teismai juos laiko neteistais piliečiais.

Nieko nekeičia aiškinimai, kad Vokietijoje tie žmonės laikomi neteistais tik dėl to, kad Vokietijos baudžiamajame kodekse nėra numatyta nusikalstama veika – mafijos pobūdžio nusikalstamas susivienijimas, o į Italijos baudžiamąjį kodeksą tokia veika buvo įtraukta jau 1982 metais ir dažnai įvardijama gerai žinoma santrumpa: pagal 416 bis str. Ir vien dėl šios priežasties tokius asmenis, jei jie nėra įvykdę kitokios nusikalstamos veikos, teisėsauga gali persekioti tik Italijos teritorijoje.

***

2009 metų pavasarį tas pats atsitiko ir Romoje prokurorams įsakius uždaryti „Cafè de Paris“, istorinį restoraną, įsikūrusį tarp Veneto gatvės tviskančių viešbučių ir restoranų. Naujiena patenka į visų Italijos ir užsienio laikraščių pirmuosius puslapius, bet ta Roma, kuri šį tą reiškia, kuri valdo miestą daugelį metų ir kuri turėjo stengtis, kad to neįvyktų, ta Roma apsimeta nieko nežinanti ir nesuprantanti, kas įvyko ir tebevyksta jos įsčiose bei salonuose.

***

Milane reikalai ne ką geresni. Ir nereikia toli ieškoti, persikelti į aštuntąjį ar devintąjį dešimtmečius, kai „Cosa Nostros“ bosai iš Sicilijos tarsi burtų lazdele valdė finansų ir kylančių verslininkų pasaulį, čionykščiuose bankuose plaudavo pinigus arba investuodavo juos į didžiules to meto statybines spekuliacijas. Tai buvo „svaiginamas“ Milanas, bet jis svaigo ir nuo mafijos pinigų, skendėjo politinėje korupcijoje ir kyšininkavime, kvaišinosi Kalabrijos bosų masiškai tiekiamu kokainu.

Visas pasaulis yra vienas kaimas. Toks pats minimalistinis požiūris, kartais pasireiškiantis visišku problemos nepripažinimu, pastebimas ir Ispanijoje. O juk Kosta del Solio turistiniuose miesteliuose, Viduržemio jūros salose ir Kanaruose mafiozus pažįsta, juos priėmė, daugelis jų ten įsikūrė.

Jau daugelį metų čia gyvenantys italai, ypač kalabriečiai ir neapoliečiai, investavo ir toliau investuoja į turizmą ir viešojo maitinimo sektorių, į maisto ir žuvies importą bei eksportą, net į laivų statybą. Juk kokainas dažnai gabenamas laivais, taigi prireikus turėti pačių statytą laivą yra nemažas pranašumas.

Visi narkotikų, gabenamų iš Pietų Amerikos ir Afrikos (Sacharos ir Magribo) į Europą, keliai veda į Ispaniją, tapusia ta Europos šalimi, kurioje „lengviausia“ plauti pinigus ir pasislėpti teisėsaugos ieškomiems bosams.

Kalabriečiai, siciliečiai ir kampaniečiai čia puikiai jaučiasi. Tai Viduržemio jūros šalis, kurioje gera kaip namie. Jaukiai kaip namie jie jaučiasi ir Madride bei Barselonoje, Malagoje bei Marbeljoje ar Maljorkos Palmoje. Visai ne atsitiktinumas, kad per pastaruosius 10 metų daugiau nei trečdalis iš 190 užsienyje sulaikytų nuo teisėsaugos besislapstančių įvairių Italijos kriminalinių organizacijų bosų buvo suimti šioje Pirėnų pusiasalio šalyje.

***

Jeigu norime daugiau pavyzdžių iš senojo kontinento, užtenka pakeisti platumą ir pažvelgti į Rumuniją.

Po komunistinės diktatūros izoliacijos metų Juodosios jūros uostai ir prie jos esantys oro uostai dabar tapo pernelyg „atviromis“ vietomis, tai tikrų tikriausios laisvosios zonos į Rytus nukreiptai mafijos prekybai ir veiklai. Per čia veda vadinamasis Juodosios jūros kelias, kuriuo į Europą keliauja heroinas iš Turkijos, opiumas iš Pakistano, Afganistano ir Azerbaidžano. Čia veda ir kai kurie prekybos žmonėmis keliai iš Rytų ir Vidurinių Rytų.

Bet Rumunija nėra tik tranzito šalis.

Palermo magistratai nustatė Korleonės mafiozo ir boso Bernardo Provenzano patikėtinio ir statytinio, buvusio Palermo miesto mero Vito Ciancimino sukauptą turtą ir atskleidė, kad jo vaikams priklauso didelė akcijų dalis įmonėse, atsakingose už Rumunijos sostinės Bukarešto švarą ir tvarkymą bei atliekų perdirbimą. Juk Bukareštas yra kelyje, vedančiame į Kazachstaną, o iš ten – į Maskvą. Dujų kelias nusėtas korleoniečiams tarnaujančio politiko įmonėmis ir bendrovėmis, įsteigtomis tarp Palermo ir Šveicarijos, kad būtų galima kontroliuoti pelningiausią naujojo amžiaus verslą.

Išvažiavę iš Rumunijos sostinės, skverbdamiesi į šalies gilumą, į ūkininkų žemes, sutinkame buivolių kaimenes, kurias nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio visomis prasmėmis melžia jau nebe piemenys vengrai, bet Kazal di Pinčipės klanui artimi žmonės. Neapolio magistratų tyrimai ir kai kurie su teisėsauga pradėję bendradarbiauti nusikaltėliai atskleidė, kad Francesco Schiavone, pravarde Sandokanas, ir Francesco Bidognetti, pravarde Cicciotto ’e Mezzanotte, Vidurnakčio Rubuilis, vadovaujamas kazaliečių klanas yra investavęs į gyvulininkystės ūkius ir dalis pieno, naudojamo garsiųjų Kazertos mocarelos sūrių gamyboje, buvo vežama iš Rumunijos. Be abejo, Italijos rinkoje visi šie sūriai puikavosi kokybės sertifikatu ir SKVN – saugoma kilmės vietos nuoroda.

FAKTAI: MAFIJOS PINIGAI

Per visus metus kokaino rinkoje pasaulyje sukuriama beveik 500 mlrd. JAV dolerių apyvarta.

Potencialios Italijos mafijų pajamos viršija net trijų šalių, neseniai tapusių Europos Sąjungos narėmis, BVP sumą.

   

Facebook komentarai