Maisto chemija - pavojinga, bet neišvengiama?

Dažikliai, emulgatoriai, tirštikliai yra daugelyje parduotuvėse surandamų produktų. Deja, pramonėje naudojami maistiniai priedai gali tapti sveikatos priešu.

Žinomi nuo neatmenamų laikų

Maistiniai priedai – tai natūralios arba sintetinės cheminės medžiagos, kurių pridedama į maisto produktus siekiant suteikti jiems atitinkamų savybių, pavyzdžiui, pagerinti skonį ir kvapą, padidinti maistinę vertę, užkirsti kelią produktų gedimui ir t. t. Tačiau šioje srityje – ne viskas aišku. Daug kas priklauso nuo elementaraus gamintojų sąžiningumo ir padorumo, nuo to, kokiais kiekiais priedai naudojami siekiant produktui suteikti patrauklią prekinę išvaizdą.

Maistiniai priedai – ne mūsų aukštųjų technologijų amžiaus išradimas. Druska, soda, prieskoniai žmonėms žinomi nuo neatmenamų laikų. Tikrasis jų panaudojimo apogėjus pasiektas tik XX – maistinės chemijos amžiuje. Su priedais buvo siejamos didelės viltys. Ir jos absoliučiai pasiteisino. Mat maistinių priedų dėka pavyko sukurti didelį asortimentą apetitą keliančių, ilgai išsilaikančių produktų.

Maisto „gerintojai“ buvo pradėti gaminti masiškai. Dešros tapo švelniai rausvos, jogurtai išlaikė šviežių vaisių skonį, o keksai nesensta ištisus mėnesius. Produktų patrauklumą ir „jaunystę“ išsaugo būtent maistiniai priedai, naudojami kaip dažikliai, tirštikliai, skonio stiprintojai, konservantai.

Ant pakuotės jie žymimi raide „E“. Įvairių maistinių priedų baimintis nereikėtų, nes dauguma jų, aišku, jei laikomasi receptūros, žalos sveikatai nedaro. Išimtis – tie priedai, kuriuos pavienių žmonių organizmai atmeta.

Orientuotis padeda kodai

Paprastai ant produktų pakuotės būna užrašyta raidė „E“ su skaičiumi. Jis padeda orientuotis priedų gausybėje. Pavyzdžiui, E 152 – visiškai nekenksminga aktyvuota anglis, E 1404 – krakmolas, o E 500 – soda.

Kodais E 100–E 182 žymimi dažikliai, sustiprinantys arba atkuriantys produkto spalvą, o kodais E 200–E 299 – konservantai, pailginantys produktų vartojimo laiką (saugojimo nuo mikrobų, grybelių ir bakteriofagų laiką). Į tą pačią grupę dar įtraukti ir cheminiai sterilizuojantys priedai, naudojami vynams brandinti, taip pat dezinfekuojančios medžiagos.

E 300–E 399 – medžiagos, apsaugančios produktus nuo rūgimo, riebalus – nuo apkartimo, o supjaustytus vaisus ir daržoves – nuo spalvos pakeitimo. E 400–E 499 – tai stabilizatoriai, tirštikliai, emulgatoriai, kurių paskirtis – išsaugoti produkto konsistenciją, taip pat padidinti jo tirštumą. E 500–599 – pH reguliatoriai, E 600–699 – aromatizatoriai, sustiprinantys produkto skonį ir aromatą.

E 900–E 1521 – visos kitos medžiagos, pagerinančios miltų ir duonos būklę, taip pat hermetikai, saldikliai, įpakavimo dujos, produktų tekstūros gerintojai. Maistinių priedų, ženklinamų numeriais E 700–E 899, kol kas neegzistuoja. Šie kodai yra rezervuoti naujoms medžiagoms, kurių pasirodymas – ne už kalnų.

Išsamiai pagrindiniai E kodai surašyti štai šiame puslapyje.

Priešininkų armija didėja

Beje, mokslininkai nemano apsistoti ties tuo, kas pasiekta. Prognozuojama, kad XXI amžiaus pabaigoje mūsų racionus gali sudaryti vien tik maistiniai priedai. Skamba fantastiškai, ir net truputį kraupokai, tačiau derėtų prisiminti, kad panašūs produktai jau egzistuoja. Tačiau visuomenė panašaus entuziazmo nepalaiko. Maistinių priedų priešininkų armija nuolat didėja. Kodėl?

Problema ta, kad ne visi priedai ištyrinėti, pavyzdžiui, saldikliai, dirbtiniai cukraus pakaitalai – sorbitas (E 420), aspartamas (E 951), sacharinas (E 954) ir kiti. Ilgą laiką medikai juos laikė absoliučiai nekenksmingais žmogui ir skirdavo cukraus pakaitalus sergantiems diabetu bei norintiems suliesėti. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais išaiškėjo, kad sacharinas yra kancerogenas (nuodas). Jo gavę laboratoriniai gyvūnai susirgdavo vėžiu, tiesa, tik tuo atveju, jeigu suėsdavo tokį sacharino kiekį, kuris atitikdavo jų svorį. Nė vienas žmogus tiek jo nepajėgs suvalgyti, vadinasi, ir vėžio rizika gerokai sumažėja.

Didelis sorbito kiekis (10 gramų ir daugiau) gali sukelti žarnyno ir skrandžio veiklos nepakankamumą ir tapti diarėjos priežastimi. Be to, sorbitas gali padidinti dirglios storosios žarnos sindromą ir fruktozės pasisavinimo procesą.

XXI amžiuje maisto priedų istoriją taip pat ėmė lydėti skandalai. 2000 metų liepą JAV vartotojų teisių gynimo draugija kreipėsi į Maisto produktų ir medikamentų kontrolės valdybą, reikalaudama, kad būtų nustota pardavinėti gaminius, praturtintus vienomis ar kitomis medžiagomis.

Kalbėta apie apelsinų sultis su kalciu, sausainius su antioksidantais, margariną, sumažinantį „blogojo“ cholesterolio kiekį, pyragus su maistine ląsteliena, taip pat apie gėrimus, sausuosius pusryčius ir traškučius, pagamintus augalinės žaliavos pagrindu. Argumentuodami savo reikalavimus, draugijos nariai pareiškė, kad atitinkami priedai gali trukdyti vaistiniams preparatams veikti.

Atidžiau skaitykite sudėtį

2003 metų sausį visuomenės dėmesio centre atsidūrė maisto dažikliai, tiksliau, vienas iš jų – kantaksantinas. Žmonės jo maistui nevartoja, o štai į lašišų, upėtakių, vištų pašarą jo deda, kad jis įgautų gražią spalvą. Speciali ES komisija nustatė, kad egzistuoja ryšys tarp padidinto gyvūnų kantaksantino vartojimo ir žmonių regėjimo problemų. Tačiau patį didžiausią audrą sukėlė britų profesoriaus Džino Stivensono pranešimas.

Anglijos Sauthemptono universiteto mokslininkų tyrinėjimo objektu tapo penkiamečiai dvyniai Maiklas ir Kristoferis Parkeriai. Dvi savaites Maiklui nebuvo leista valgyti saldainių „Smarties“ ir „Sunny Delight“, gerti raudonos spalvos ir gazuotų gėrimų bei kitų produktų su cheminiais priedais. Dvynukių mama Linn Parker taip apibūdino eksperimento rezultatus: „Jau antrąją dieną pastebėjau permainų Maiklo elgesyje. Jis tapo gerokai paklusnesnis, atsirado humoro jausmas, jis noriai bendravo. Namie sumažėjo streso lygis, berniukai tapo ne tokie agresyvūs“.

Apie maistinių priedų įtaką paauglių elgesiui pranešė ir mokslininkai iš Australijos. Jie nustatė, kad kalcio propionatas (E 282), dedamas į duoną, kaip konservuojanti medžiaga, gali sukelti stiprius nuotaikos pokyčius, miego sutrikimus.

2005 metų balandį tarptautinė tyrinėtojų grupė, vadovaujama Malkolmo Grivso, pareiškė, kad maistiniai priedai (dažikliai, prieskoniai ir konservantai ) yra 0, 6–0, 8 proc. chroniškos dilgėlinės ligos atvejų priežastimi.

Ir vis dėlto reikia žvelgti tiesai į akis. Šiandien be maistinių priedų žmonija negali išsiversti, nes būtent jie, o ne žemės ūkis gali duoti 10 procentų kasmetinio maisto pramonės produktų augimo, be kurio Žemės gyventojai tiesiog atsidurtų ties bado riba. Kitas dalykas, kad jie privalo būti maksimaliai saugūs sveikatai. Ir vis dėlto neverta prarasti budrumo ir dėmesingai skaityti tai, kas parašyta ant pakuočių.

Valstiečių laikraštis

   

Facebook komentarai