Maisto kokybė ir kaina, arba kiek uogienėje cukraus, o sultyse vandens?

Mums patinka, kai galime rinktis – tai viena iš svarbesnių laisvės apraiškų. Ne tik mintis, veiksmus, bet ir daiktus. Bet netgi juos pasirinkti nėra lengva. Juk tiek kriterijų – geresnis, bet brangesnis; skanesnis, bet mažesnis; įtartinos sudėties, bet pigesnis ir t. t.. Kai pajamos neauga kaip norėtume, o kitiems ir sumažėja, pasirinkti, ką pirkti tampa dar sunkiau. Neretas nusprendžia rinktis pagal vieną – kainos – kriterijų.

Kriterijus logiškas, bet toli gražu ne visuomet teisingas. Tam, kad pakaktų atsižvelgti tik į kainą, reikia lyginti visiškai vienodus daiktus. Ekonomistai sako, kas obuolius lyginti reikia su obuoliais, o kriaušes su kriaušėmis. Kiekvienas vaisių valgytojas pasakys, kad ir to nepakanka – saldžių obuolių kainos nelyginsime su rūgščiais, jeigu mėgstame juos nevienodai. Tačiau neretai lyginama ypač keistai.

Daugybė žmonių, vertindami kainą, neatsižvelgia net į produkto kiekį. Ar butelis didelis, ar dvigubai mažesnis, vertina tik tai, kiek kainuoja vienetas. Verta turėti omenyje, jog taros išvaizda apgaulinga – ilgas ir siauras, platus ir žemas, ar apvalus indas – ne visada galime iš akies įvertinti dydį. Geriau visgi yra pažiūrėti į gramus ir litrus (kas, beje, ne vandens atveju taip pat nėra tapatu), nes jie ant prekių būna parašyti.

Sakysite – elementaru. Toli gražu ne. Dažnas pirkėjas nustemba, jo dėmesį atkreipus į produkto kiekį. Tačiau bet kuriuo atveju skaičius lyginti lengva. Daug sunkiau palyginti kokybę.

Lietuvos ženklinimo taisyklės draudžia gamintojui ir pardavėjui apie prekę rašyti, kad ji aukštos kokybės, nebent būtų reglamentuoti tos kokybės lygiai (kaip yra, pvz., mėsai). Tuo tarpu daugelis prekių turi, nors ir nereglamentuotus, bet gana aiškius ir labai gerai vartotojui juntamus kokybės kriterijus. Panagrinėkime kelis pavyzdžius.

Sausi pusryčiai su riešutais ir vaisiais. Vienuose ir tų ir anų yra, tarkime, 10 %, kituose – po 40 %. Jeigu kitos sudėtinės medžiagos panašaus lygio ir pačios uogos bei riešutai geri, aišku, kad pastarieji yra aukštesnės kokybės.

Uogienės. Neseniai tyrinėjau kelių parduotuvių lentynas, dauguma uogienių susideda iš 50 % cukraus ir 50 % uogų. Būna ir tokių, kuriuose uogų mažiau nei pusė, bet būna ir tokių, kur uogų daugiau – 60-70 %. Kainuoja jos brangiau, bet lygindami iš tokių pačių uogų su tos pačios rūšies cukrumi pagamintas uogienes, nesuklysime pavadindami aukštos kokybės tas, kur uogų daugiau.

Manau, nesuklysime ir pasirinkdami būtent jas, nebent norime pirkti cukrų. O jei vietoje baltojo cukraus naudojamas nerafinuotas cukrus. Argi tai bus toks pat produktas?

Analogiškai prieskonių mišiniai. Jie būna su druska ir be jos – kainos prasme į juos vertėtų žvelgti kaip į skirtingus produktus. Jau nekalbu apie tokius skirtingus daiktus, kaip šalto spaudimo ir rafinuotas aliejus.

Šalto spaudimo aliejus yra kaip šviežių vaisių sultys – alyvuogės, saulėgrąžos ar kitos tikros kultūros yra išspaustos mechaniniu būdu ir jų riebios sultys (pašalinus vandenį) sudaro aliejų. Rafinuotas aliejus yra pramoniniu būdu aukštoje temperatūroje su chemikalų pagalba perdirbtas produktas, kurio panašumas į pavadinime esantį augalą (pvz., saulėgrąžą) yra neįtikėtinai menkas. Pauostykit skirtingus šalto spaudimo aliejus – jie kvepia labai charakteringu, tik tam augalui būdingu kvapu. Pauostykit rafinuotus aliejus – jie visi kvepia rafinuotu aliejumi. Arba greito maisto restoranu.

Bene lengviausiai galima pastebėti kokybės skirtumus, vertinant sultis. Visų pirma, ar sultys pagamintos iš koncentrato, ar spaustos iš šviežių vaisių ar uogų. Pastarųjų Lietuvos rinkoje reta. Dar retesnis atvejis, kai pačių sulčių yra 100 % (arba 90 %, 80 % atskiroms uogų rūšims). Beje, jei yra pilta vandens, gėrimas nebegali vadintis sultimis, o turi vadintis nektaru. Tačiau ne visi rašo tuos procentus ir ne visi paiso pavadinimų. Tačiau pirkėjas ir pats gali suprasti – jei litras tikrų obuolių sulčių (iš vietinių obuolių) kainuoja 7 litus, kiek ir kokių granatų galima rasti litre granatų sulčių, kurių kaina 8 litai?

Produkto kokybė priklauso ne tik nuo jo pagaminimo būdo ar koncentracijos, bet ir nuo pačios žaliavos. Ryžių mėgėjai žino, kad aukščiausios kokybės, vertinant pagal rūšį, yra basmati ryžiai. Tai atsispindi ne tik jų skonyje, bet ir maistinėse savybėse – pvz., šių ryžių glikemijos indeksas yra mažesnis nei kitų rūšių, tad tolygiau veikia cukraus kiekį kraujyje. Kietųjų kviečių miltuose, iš kurių išimtinai gaminami aukštos kokybės itališki makaronai, baltymų yra daugiau nei minkštuosiuose kviečiuose ir tie makaronai, nors ir baltų miltų produktas, turi ne aukštą, o vidutinį glikemijos indeksą. Beje, ir į kūną eina gerokai mažiau.

Žaliosios arbatos mėgėjams taip pat akivaizdu, kad aukštos kokybės Japoniška žalioji arbata yra toli gražu ne tas gėrimas, kurį gali nusipirkti už 5 litus 100 gramų ir gauti puodelyje eilinėje kavinėje. Jos ir auginimas kitoks, ir rinkimas, ir perrinkimas, ir paruošimas. Pakavimas – nebūtinai. Kadangi šiandieninis pirkėjas taip mėgsta gražius daiktus, produkto pakuotė yra tas jos atributas, kuris šiandien nebesako nieko. Dažniausiai net klaidina. Iš plastiko pagamintus higieninius įklotus ar parabenų pilną kremą gali rasti sudėtus į gėlėmis nusėtą kartono dėžutę, o visiškai natūralias obuolių sultis gali nusipirkti plastikiniame butelyje su banalia etikete.

Tenka pripažinti, kad produkto kokybė yra daugialypė sąvoka. Kokybė gali reikšti ir žaliavos rūšį, ir užauginimo bei pagaminimo būdą (pvz., ekologiškas, demeter), technologiją (pvz., rauginta ar džiovinta tradiciniu būdu), sudėtį, koncentraciją. Gal ir gerai, kad ant produktų nerašoma, jog jie yra aukštos kokybės. Svarbiausia, kad vartotojai negalvotų, jog geros kokybės produktų tiesiog nebeliko. Arba kad aliejus yra tik aliejus, o duona yra tik duona. Kokybiškų produktų yra, ir juos atskirti galima ne taip jau sunkiai. Tiesiog perskaitant sudėtį, juos bandant ir ragaujant.

   

Facebook komentarai