Mokslinis požiūris į labiausiai žmoniją kankinančius klausimus

Daugiau kaip prieš du dešimtmečius pripažintas astronomas Carlas Saganas rašė, kad „mes gyvename nuo mokslo ir technologijų priklausančioje visuomenėje, kurioje vargu ar kas nors išmano mokslą ir technologijas. Tai akivaizdus receptas katastrofai“.

Deja, C. Sagano įspėjimas kaip niekada lieka aktualus ir šiandien: amerikiečių kultūroje tvyro didžiulis antiintelektualinis nepasitikėjimas mokslinėmis žiniomis, nesugebėjimas suprasti recenzavimo paskirties ir neblėstantis polinkis sąmokslo teorijoms ir pseudomokslams, rašo salon.com.

Kai kuriais atvejais mokslinis neraštingumas tėra proga pakikenti, pavyzdžiui, kai reperis B.o.B. pareiškė, kad Žemė veikiau yra plokščia, o ne „paplokščias sferoidas“. Į tokius pasisakymus ryžtingai reagavo garsus astrofizikas Neilas DeGrasse Tysonas.

Tačiau kitais atvejais tikrovės ignoravimo pasekmės yra labai realios. Ryškiausias tokio nerimo pavyzdys yra lėtai vykstanti klimato pokyčių katastrofa. Anot neseniai žurnale „Nature“ pasirodžiusio straipsnio, politika, kuria vadovausimės artimiausiais keliais dešimtmečiais, nulems mūsų planetos tinkamumą gyventi per būsimus 10 tūkst. metų.

Šiandien ant kortos statomos tikrai didelės sumos – didesnės negu anksčiau, ir tas faktas, kad daugelis visuomeninių lyderių nesugeba suprasti klimato pokyčių priežasčių ir aktualumo, nekalbant apie skirtumus tarp jonų ir eonų (kaip 2009 metais pademonstravo viena Sarah Palin tviterio žinutė), yra priežastis nerimauti dėl žmonijos ateities.

Be egzistencinės mokslo supratimo svarbos, egzistuoja ir grynai estetinis aspektas. Mokslinis požiūris į pasaulį siūlo kur kas sodresnį ir aiškesnį Visatos paveikslą negu bet kuris senovės mitas ar didysis naratyvas, sukurptas žmogaus vaizduotės per Geležies amžių.

Kaip pasakytų Charlesas Darwinas, tokiame žvilgsnyje į Visatą yra didybės. Ir jis yra teisus. Pakanka prisiminti kelias stulbinančias tiesas, kurias atskleidė paslaptingos tikrovės tyrinėjimai: Visata neturi jokio centro ir jokių ribų. Greičiausiai judantis organizmas keliauja didesniu greičiu negu pusė garso greičio – ir tai yra augalas. Labai tikėtina, kad jūsų ląstelėse yra kai kurių senovės neandertaliečių DNR fragmentų. Tais laikais, kai gyveno dinozaurai, Žemė sukosi greičiau, o tai reiškia, kad tuomet dienos būdavo trumpesnės. Kitaip tariant, Visata yra begalinė žaidimų aikštelė smalsiems protams.

Seanas Carrollas šiandien yra vienas iš kelių mokslininkų, kurie stengiasi paprastais žodžiais – bet ne supaprastintai – perteikti sudėtingas idėjas visuomenei. Šio Kalifornijos technologijų instituto kosmologo darbai daugiausia yra skirti tamsiajai materijai ir bendrajam reliatyvumui.

S. Carrolą, svarstantį šias temas, galėjote matyti televizijos laidoje „The Colbert Report“ arba Morgano Freemano vedamose dokumentinėse laidose „Through the Wormhole“. Mokslų daktaras S. Carrolas taip pat yra pagarsėjęs ateistas, diskutavęs su tokiais krikščionybės apologetais kaip Dineshas D’Souza ir Williamas Lane`as Craigas. Savo naujoje knygoje „The Big Picture“ („Didysis paveikslas“) jis tyrinėja virtinę įdomių temų, pradedant submikroskopiniais Visatos komponentais ir baigiant klausimais, ar žmogaus egzistencija gali turėti prasmę be Dievo. Tai tikras tour de force, siūlantis išsamų žvilgsnį į žmogaus padėtį be galo keistoje mūsų Visatoje, ir tai daroma labai suprantama kalba ir prikaustančiu pasakojimo stiliumi.

Susidomėjęs kai kuriomis „Didžiojo paveikslo“ temomis bei postūmiu parašyti šią knygą, Philas Torresas susisiekė su S. Carrolu elektroniniu paštu.

- Kas įkvėpė jus parašyti šią knygą? Kokias temas aprėpia „ Didysis paveikslas“? Turint galvoje ribotus išteklius ir atmintį, ar įmanoma šiandieniniam žmogui pasiekti tikrą žmogaus būklės supratimą?

- Mes kalbame apie pasaulį nesuskaičiuojama daugybe būdų: mikroskopinis elementariųjų dalelių pasaulis, biologinis organizmų ir evoliucijos pasaulis, socialinis moralės ir prasmių pasaulis. Tačiau tai tas pats pamatinis pasaulis. Tai pamatinė „Didžiojo paveikslo“ tema. Mano tikslas buvo pasitelkti mokslą bei filosofiją ir iš jų išausti pasakojimą, kaip visos skirtingos gijos dera tarpusavyje.

Pasakojimas apie pasaulį, kurį sudėliojo šiuolaikinis mokslas, gali atrodyti itin skirtingas nuo mūsų kasdienio pasaulio. Fizikai kalba apie daleles, jėgas ir bangų funkcijas, vartodami gąsdinančią matematikos ir nesuprantamų terminų kalbą. Tuo tarpu mūsų artimiausia aplinka yra apgyvendinta tokiais pažįstamais dalykais kaip žmonės, automobiliai ir baldai. Norėjau parodyti, ar bent jau užsiminti apie pasaulį, kurį mes visi pažinotume ir kuris išryškėtų iš labai sudėtingai skambančio šiuolaikinio mokslo pasaulio. Tai įtraukia kelionę per kosmologiją, epistemologiją, ontologiją, fiziką, kompleksiškumą, biologiją, neurologijos mokslus ir etiką. Tai smagus pasivažinėjimas!

Žinoma, aš nesu visų sričių, apie kurias kalbu knygoje, ekspertas – niekas negalėtų juo būti. Tačiau skirtingos disciplinos turi palaikyti nuolatinį dialogą, jei norime sudėlioti didįjį paveikslą. Žmonės tikrai gali perkąsti pagrindines idėjas, slypinčias už svarbiausių temų, nėra abejonių.

- Savo žvilgsnį į pasaulį vadinate „poetiniu natūralizmu“. Tai mielas terminas, kurį, mano žiniomis, nukalėte jūs pats. Ką tiksliai jis reiškia? Kas yra natūralizmas ir kodėl jis yra poetiškas?

- Natūralizmas yra paprasta idėja, kad yra tik vienas pasaulis, natūralus pasaulis: nėra atskirų dvasinių ar teistinių egzistencijos karalysčių. Praktikoje natūralistai paprastai noriai sutinka, kad natūralus pasaulis paklūsta griežtiems modeliams, „gamtos įstatymams“, ir kad mes per mokslinių tyrinėjimų procesą galime išsiaiškinti, kas kaip yra. Natūralistai yra ateistai: jie netiki Dievu. Tačiau jų nuostata yra pozityvi: jie pabrėžia, kuo tikima, o ne kas atmetama.

Ne visi natūralistai sutinka vieni su kitais. Viename spektro gale turime užkietėjusius natūralizmo atstovus, kurie tvirtina, kad tik išsamūs fundamentiniai gamtos aprašymai gali apibūdinti kažką „realaus“. Jie gali sakyti, kad sąmonė, moralė ar laisva valia tėra iliuzijos. Kitame spektro gale yra natūralistai, kurie tiki tik natūraliu pasauliu, bet objektyviai realybei noriai priskiria papildomų savybių, pavyzdžiui, moralinius nuosprendžius ar vidines sąmoningo patyrimo būsenas.

Poetinis natūralizmas yra įsiterpęs per vidurį. Yra tik vienas pasaulis, tačiau mes turime daug kalbėjimo apie pasaulį būdų. Jei kuris nors konkretus kalbėjimo būdas padeda mums suprasti, kas yra pasaulis ir kaip jis funkcionuoja, jo keliamas koncepcijas visiškai pagrįstai galime laikyti „realiomis“. Oras tikrai yra sudarytas iš atomų, bet jo temperatūra ir slėgis yra realūs, nors atskiri atomai ir neturi temperatūros ar slėgio. Žmogaus sąžinė ir laisva valia yra realūs dalykai, nors jų ir neaptiksi atskirose dalelėse ar ląstelėse, iš kurių mes esame sudaryti.

Kalbant apie prasmę ir moralę, egzistuoja daugybė leidžiamų kalbėjimo būdų, ir vieno ar kito būdo teisingumo neįmanoma nustatyti eksperimentais. Štai kur natūralizmas tampa poetiškiausias – kai mes pasitelkiame savo kūrybines galias, kad prikabintume nuosprendį ir reikšmę tam, kas vyksta aplink mus.

- Jūs taip pat kalbate apie „tikėjimo planetas“. Tai metafora, kuri itin tinka kosmologui! Ką reiškia šis terminas ir kas tikėjimo planetai suteikia „stabilumo“?

- Nuo pat Rene Descartes`o ir jo garsiojo Cogito, Ergo Sum laikų žmonės ieškojo absoliučiai tvirto ir nesupurtomo pamato savo įsitikinimams. Sąžiningas poetinis natūralistas pripažįsta, kad toks pagrindas paprasčiausiai neegzistuoja. Mes galime, kad ir kaip neįtikimai tai skambėtų, būti smegenims, gyvenančiomis statinėje, ar suklaidinti piktojo demono.

   

Facebook komentarai