Mokslo žurnalas priėmė spaudai straipsnį pavadinimu "Braukit mane naf***k iš savo adresatų sąrašo"

Mokslo žurnalo redakcijai nusiųsto straipsnio pavadinimas originalo kalba skambėjo taip: "Get me off your fucking mailing list". Ne mažiau įdomu ir tai, kad ši frazė straipsnio tekste pakartota 863 kartus. Ne paslaptis, kitokių žodžių tekste daugiau nebuvo. O užvis įdomiausia, kad straipsnio autoriai sulaukė redakcijos patvirtinimo – "Sveikiname, jūsų straipsnis įvertintas puikiai ir priimtas spaudai!"

Akademinio pasaulio žmonės patvirtins, kad publikacijų skaičius tavo karjerai yra tiesiog gyvybiškai svarbus. Nenorėdami nusiristi karjeros laiptais, mokslininkai privalo nuolat skelbti straipsnius apie savo atliekamų tyrimų rezultatus. Geriausia, žinoma, jei tavo straipsnį priima "Science". Arba "Nature"... Bet patekti ir į ne tokių prestižinių periodikos leidinių puslapius gali būti labai sudėtinga.

Kur yra paklausa, ten bus ir pasiūlos. Nenuostabu, kad akademiniame pasaulyje kaip lapų rudenį uždera įvairiausio plauko mokslo žurnalų įspūdingais pavadinimais, tačiau nesivadovaujančių jokiais standartais. Galima sakyti, už mokestį jie publikuos viską. Savo CV "papuošti" publikacijomis štai tokiuose žurnaluose gali ryžtis tik nesąžiningi, žūtbūt rezultato siekiantys arba labai naivūs mokslininkai, manantys, kad mokslo leidinių kokybė vis tiek niekam nerūpi.

Beje, tokie "mokslo žurnalai" neretai siuntinėja į mokslo darbuotojų el. pašto dėžutes brukalus, vildamiesi, kad silpnumo akimirką šast ir pavyks prisivilioti vieną ar kitą potencialų autorių.

Ko gero, Australijos federacijos universiteto kompiuterijos mokslų daktaras Peteris Vamplew sulaukė per daug tokių kaulyjamojo pobūdžio pasiūlymų, ir mokslininko kantrybė trūko. Tad įkyriai savo paslaugas siūlančiam "mokslo" periodikos "žurnalui" "International Journal of Advanced Computer Technology " (IJACT) nusprendė aiškiai ir visiems laikams pasakyti, kad žurnalo paslaugų jam nereikia.

Mokslininkas "sukalė" 7 žodžių sakinį "Braukit mane naf***k iš savo adresatų sąrašo", juo pavadino "straipsnį" ir tą sakinį tame straipsnyje pakartojo 863 kartus.

Maža to, kad nepasirodytų nemokša, humoro jausmo nestokojantis tyrėjas straipsnį papildė pora labai informatyvių grafinių schemų, kuriose – tie patys 7 žodžiai.

Kad jo šedevras bus priimtas spaudai, P. Vamplew, savaime suprantama nesitikėjo. Mokslininkas tetroško, kad žurnalo redakcija tiesiog jį, o ypač jo el. pašto dėžutę, paliktų šventoje ramybėje. Tačiau gautas žurnalo redakcijos atsakymas pranoko visus įmanomus lūkesčius ir įžūlumo ribas. Redakcijos atsiųstoje recenzijoje juodu ant balto buvo parašyta, kad recenzentas straipsnį įvertino tiesiog puikiai, tad žurnalas IJACT jo darbą publikuos už ypač mažą mokestį – viso labo už 150 JAV dolerių.

Kažin ar verta minėti faktą, kad redakcijai neužkliuvo ir dar viena daug sakanti detalė – P. Vamplew nusiuntė ne savo autorinį darbą. Šį šedevrą dar 2005 m. panašiomis intencijomis sukūrė Davidas Mazieresas iš Stanfordo universiteto ir Eddie Kohleris iš Harvardo universiteto. Jie troško nebegauti nesibaigiančių kvietimų į konferencijas. Straipsnio originalą galima rasti spustelėjus šią nuorodą. Tarp kitko, P. Vamplew šiukštu nesikėsino į šio straipsnio autorystę – australas korektiškai paliko amerikiečių autorių pavardes ir savosios greta jų pavardžių neprirašė.

Ką gi, po pirmojo tokio pokšto praėjo jau beveik 10 metų, o jis vis dar duoda neįtikėtinų rezultatų. Liūdniausia, kad tokių žurnalų egzistavimo pasekmės – visai ne juokingos. Kas žino, galbūt įmonėse ar kompanijose dabar "dirba" apsukruoliai su "įspūdingu" publikacijų sąrašu panašaus "kalibro" žurnaluose, o gabesni ir sąžiningesni pretendentai buvo palikti už durų.

   

Facebook komentarai