Mokymosi sistemą sukūrė vaikinas, išmestas iš 3 universitetų

16 valandų darbo diena ir nuolatinė, žvėriška atsakomybė investuotojams – taip verslo, pradedamo turint tik idėją (vadinamojo start up), sėkmę apibūdina jaunas verslininkas Mantas Ratomskis. Jo produktui paplisti po Rytų šalis neprireikė nė rinkodaros.

Tris kartus iš universitetų išmestas ir dėstytojų pakrikštytas „negimusiu būti vadybininku“ 26 metų verslininkas M. Ratomskis sako, kad vadyba jį lydi visą gyvenimą. Teiginį įprasmina prieš dvejus metus su partneriu įkurta bendrovė „E-ruditus“ ir praėjusių metų rudenį pristatytas produktas, kuriuo jau per pirmąsias dienas susidomėjo visas arabų regionas.

– Papasakokite, kaip gimė produkto idėja.

– Jau trejus ketverius metus buvo kalbama, kad mokymosi procesas persikels į socialinį tinklą „Facebook“, tačiau niekas nežinojo, kokia forma. Dar prieš įkuriant verslą man buvo kilusi mintis mokinukams sukurti erdvę, kurioje jie galėtų laisvai ir smagiai mokytis, dalytis informacija ir pan.

Mokymosi per feisbuką principas yra bemaž toks pat, kaip ir mokymosi klasėje, tik vyksta virtualioje erdvėje. Naudodamasis feisbuku mokytojas į sistemą sudeda reikiamą informaciją, kuri tampa pasiekiama besimokantiesiems. Su ja susipažinę ir išsprendę namų darbus ar testus, jie gauna vadinamųjų karjeros gerinimo taškų.

– Kaip nuo idėjos perėjote prie realios veiklos?

– Pradėjome didžiąją investuotojų paiešką. Juos surasti mums pavyko labai greitai – maždaug per du mėnesius ėmėme bendradarbiauti su Verslo angelų fondu, vienu privačiu asmeniu ir „AL holdingu“. Investuotojai pasiėmė sau didelę akcijų dalį ir skyrė lėšų.

– Susidaro įspūdis, kad investuotojų paieška didelių sunkumų nesukėlė. Ar iš tiesų yra taip lengva?

– Pirmam susitikimui su investuotojais reikia labai gerai pasiruošti. Praktika rodo, kad jei po pirmo susitikimo, kai nuo ledinių veidų ir nepatogių klausimų sušlampa marškiniai, tu išdrįsti dar kartą pasirodyti, tuomet antrą kartą investuotojai su tavimi šnekės normaliai. Apskritai jiems svarbiausia, kad turėtum polėkio ir entuziazmo dirbti. Tuomet tikrina žinias.

– Kaip sekėsi įgyvendinti turimą idėją, suradus investuotojus?

– Praėjus trims dienoms po to, kai apie produktą buvo išplatintas pranešimas spaudai, sulaukėme e. laiško: „Labas, mums labai patinka jūsų produktas, norime pirkti licenciją visam arabų regionui.“ Mums akys ant kaktos iššoko, nesupratome, kas vyksta. Sėdau į lėktuvą, nuskridau į Libaną, kur susitikau su partneriais. Jie buvo sužavėti mokymosi idėjos per feisbuką, taigi nusipirko licenciją trejiems metams ir taip mūsų produktą kaip turinio platformą ėmė naudoti Karališkasis Arabų Emyratų universitetas. Tuomet tarsi atradome kelią, kuriuo eiti. Nors pirminė mintis buvo pinigus uždirbti iš turinio perpardavimo, supratome, kad pagrindinė jėga yra platformos licencijavimas.

Tikėjomės dirbti su vaikų sektoriumi Vakaruose, o nutiko taip, kad dirbame su verslininkais Rytuose. Viskas pasisuko 180 laipsnių kampu, tačiau rezultatas gana geras.

– Ar suvokę naują savo verslo kryptį bandėte įsilieti į naujas rinkas?

– Labai sunku vykdyti rinkodarą rinkose, kurių nepažįsti. Dėl to norime į regionus eiti susiradę stiprius partnerius. Tarkime, Australijoje dirbame su trečia pagal dydį visame Australijos ir Naujosios Zelandijos regione mokymo ir vystymo bendrove. O Didžiojoje Britanijoje, kuri atrodė esanti gana artima rinka, nieko nepavyko nuveikti – mes nesuprantame šios šalies, tuo labiau jos socialinės specifikos.

– Vis dėlto vienose šalyse bendrovės pačios pasisiūlo tapti užnugariu, kitose jūs turite jas medžioti.

– Taip, ir tai yra pagrindinis Rytų ir Vakarų skirtumas. Vakaruose bendrovėms reikia parodyti jau rinkose patikrintą produktą. O Rytuose to nereikia – verslas griebia visas naujienas, nes jis nori bent žingsniu pralenkti Vakarus ar bent jau juos pasivyti.

– Tad kokiose rinkose šiuo metu jau dirbate?

– Įdiegę sistemą arabų regione sulaukėme susidomėjimo iš Indijos bendrovės. Licencijas taip pat jau esame suteikę Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Singapūre, Malaizijoje, Indonezijoje, Filipinuose, Šri Lankoje, Bolivijoje, Argentinoje, Venesueloje. Taip pat turime pardavimo agentų Bolivijoje, Pietų Korėjoje ir Indijoje. Rytų regione malonu dirbti dėl to, kad ten nėra vakarietiško mentaliteto nieko su niekuo nesidalyti. Rytų bendrovės pačios rekomenduoja mūsų produktą partneriams ar net konkurentams.

– Taigi į Vakarus numojote ranka?

– Kai vienai įmonei Europoje pristatėme mokymosi per feisbuką idėją, e. paštu iš jos gavome labai lakonišką atsakymą: „No, thanks.“ Iš tiesų tai reiškia: „Ką, tu – idiotas?“ (juokiasi). Paskui supratome, kad Europoje veikia truputį kitokios žaidimo taisyklės.

– O kokia situacija Lietuvoje – ar jau turite planų vietos rinkoje?

– Kol kas vietos rinkoje nieko nevyksta ir ateities planų neturime. Lietuvoje nėra rinkos – ji yra per maža.

– Iš tiesų smalsu, kodėl mokymosi sistemą nusprendėte sukurti būtent feisbuko pagrindu.

– Aš esu pamišęs dėl socialinės žiniasklaidos. Feisbukas sukūrė socialinį interneto sluoksnį, jis daro įtaką kiekvienai sferai: žmonės skaito straipsnius, kuriuos rekomenduoja draugai, renkasi prekes, sulaukusias geriausių atsiliepimų. Žmonės pradėjo labiau pasitikėti savo socialiniu ratu, o ne standartine reklama.

Be to, feisbukas visiems atviras: jei turi idėją, gali ją įgyvendinti socialinėje erdvėje ir nieko nemokėti. Mūsų programinė įranga kainuoja pigiau nei tos, kurių licencija atsieina 2 mln. dolerių. O mums tereikia mokėti 1,5 dolerio per mėnesį už aktyvų vartotoją, ir nieko daugiau.

– Akivaizdu, kad feisbukas ypač svarbus jauniems žmonėms ir galbūt paskatintų juos mokytis socialinėje erdvėje. Bet ar jis turi tokią pat didelę įtaką verslo sektoriuje?

– Ne visur. Pagrindiniai mūsų klientai yra vidutinės ir smulkiosios įmonės, nes didžiausios korporacijos net yra uždraudusios naudoti feisbuką. Man ir pačiam sunku įsivaizduoti, kad bankas galėtų mokyti savo finansininkų skyrių per socialinį tinklą. Tačiau puikiai įsivaizduoju, kad tai galėtų daryti Indijoje esanti bendrovė „Procter & Gamble“, kuri turi 30 tūkst. visoje šalyje išsibarsčiusių pardavimo agentų.

– Ar pirminė idėja, kad mokymo programa bus skirta mokiniams, dar vystoma?

– Šiuo metu esame susikoncentravę į verslą, tačiau ir tos srities nenorime apleisti. Įtariame, kad modelį sukūrėme per anksti ir bandėme įtvirtinti ne ten, kur reikėjo. Įgyvendinti reikėjo Rytuose, kur žmonės supranta, kad mokykla ir universitetas yra gero gyvenimo garantas. Tačiau kol kas esame per maži, komandoje tik aštuoni žmonės. Pirminė plėtra reikalauja išteklių, o dirbant su tolimomis rinkomis pinigai pasiekia per pusę metų. Mes dar nesame finansiškai stabilūs, tačiau artimoje ateityje grąžos sulauksime.

   

Facebook komentarai