Pavojingiausia dviračių trasa Žemėje

Aušo. Važiuojant akmenuotais siaurais keliais dviračio ratai garsiai girgždėjo, o vėjas sūkuriavo, lyg pranašaudamas apie artėjančią audrą. Oro sąlygos anaiptol nebuvo idealios pasivažinėjimui dviračiu po kalnus: buvo drėgna, vėjuota ir miglota. Tačiau du dviratininkai, žinodami kaip tai gali būti pavojinga, ryžosi surizikuoti. Anot vyrukų, per toli buvo nuvažiuota, kad jie paprasčiausiai apsisuktų ir grįžtų atgal.

Taip Hansas Rėjus su draugu, geriausiu Didžiosios Britanijos kalnų dviratininku, Steve Peat'u leidosi į kelionę, kurios metu planavo aplankyti pagrindines kalnų dviračių trasas ir taškus Airijoje.

Net pats dviračių sporto daugkartinis pasaulio čempionas ilgai brandino mintį, bet nesiryžo dviračiu apvažiuoti legendinių „Smaragdinės Salos“ (angl. Emerald Isle) Klifų (angl. Cliffs of Mother), kurie iškilę į daugiau nei 700 pėdų (213 metrų) aukštį ir tęsiasi beveik penkias mylias (8 km) į pietus.

Vaikinai, žinodami, kad Klifai nepalankiu oru, kaip tądien, gali būti labai pavojingi, nusprendė apsistoti šalikelėje ir savo planus atidėti iki kito ryto. „Teko girdėti, kad stiprūs vėjo gūsiai ne vieną sportininką nubloškė žemyn“, - sakė Hansas.

Išaušo kitas rytas, bet matomumas vis dar buvo prastas. Kadangi laukti dar kitos dienos nebuvo prasmės, jiedu sėdo ant dviračių ir leidosi į kelionę pavojingaisiais Klifais. „Vos tik pradėjęs važiuoti, pajutau, kad darau tai, ką man ir priklauso daryti. Kiekvienas kalnų dviratininkas yra mokomas susitelkti tik ties savo važiavimo linija ir jos laikytis, antraip - šiuo atveju - gresia mirtinas kritimas į vandenyną.“

Vaikinai apsipratę su aplinka visiškai pamiršo baimės jausmą – regis, ir aplinka prisitaikė prie jų. „Nepaisant to, kad buvo audringa diena, o vėjas neramus, mes ramiai važiavome uolų briaunomis (beveik visai kaip Bolivijos „Mirties kelyje“), vos 10 cm pločio takais ir peršokdavome didesnes nei 1 metro ilgio prarajas.“

„Kaip patyrusiems dviratininkams mums teko važiuoti įvairiausiais maršrutais, todėl žinojome, kokių pavojų galime tikėtis ir kokių trasų reikėtų pasisaugoti. Pavojingiausia yra važiuoti uolos kraštu, kai žinai, kad bet kurią akimirką uolos dalis gali skilti ir kartu su tavimi nugrimzti į vandenyną.“ Akivaizdu, kad vaikinai turėjo puikių įgūdžių, todėl ir jų įspūdinga kelionė baigėsi be didesnių nesėkmių.

Žinoma, vietos valdžia nieko nežinojo apie vaikinų pasivažinėjimą šaltą airiškos žiemos rytą Klifais, ir, vargu, ar būtų nudžiugusi tai sužinojusi. Kita vertus, Hansas ir Steve siekė naujo rekordo. „Kuprinėse neturėjome parašiutų, mūsų gyvybė buvo tik mūsų ir „Motinos Gamtos“ rankose.“

Priminsime, jog prieš keletą savaičių technologijos.lt skaitytojai turėjo progos susipažinti su kitų patrakėlių tandemu – akrobatinius triukus ant aukštų uolų atlikinėjančiais prancūzais Ž. Milo ir T. Melė.

   

Facebook komentarai