Saulės žybsnių prognozės: keista žybsnių įtaka radioaktyvioms medžiagoms Žemėje

Neprognozuojamas mūsų šviesulio Saulės gebėjimas išsviesti į kosminę erdvę (neretai – Žemės link) pliūpsnį gyvybei pragaištingų energingųjų dalelių astronomams tebėra mįslė. Tačiau panašu, jog tai tęsis nebeilgai. Kad Saulė kažkokiu dar nežinomu būdu sąveikauja su radioaktyviomis Žemės dalelėmis, byloja naujo tyrimo rezultatai. Maža to, toji sąveika gali būti potencialus Saulės žybsnių prognostikos įrankis: galbūt toks efektyvus, jog kritiniais atvejais palydovų, telekomunikacinės infrastruktūros ir net orbitoje dirbančių astronautų apsaugai pavyktų išlošti nemažai laiko.

Viskas prasidėjo dar 2006 m., kai Purdiu, Stenfordo ir kitų universitetų fizikai pastebėjo kažką, kas prasilenkė su fizikos teorijomis: radioaktyviųjų elementų skilimo periodai keičiasi. Pastebėjimas prieštaravo seniai priimtai fizikos teorijai, kurioje teigiama, jog toks skilimo periodas yra pastovus ir nekinta. Kaip ten bebūtų, tyrėjai atkreipė dėmesį, jog radioaktyvaus skilimo procesai pailgėja žiemos metu, o sutrumpėja vasaromis. Kai mokslininkai pradėjo ieškoti paaiškinimo šiam fenomenui, paaiškėjo, jog jis susijęs su Saulės žybsniais.

Purdiu universiteto fizikas Efraimas Fišbachas (Ephraim Fischbach) patvirtino, jog taip iš tiesų vyksta. Radioaktyvaus skilimo trukmės pokyčių tyrėjas pastebėjo analizuodamas mangano izotopo radioaktyvumą ir tą pokytį susiejo su prieš tai naktį įvykusiu Saulės žybsniu. Vadinasi, tai reikštų, jog Saulė išsviedė kažką, kas pasiekė Žemę, kliudė mangano-54 izotopą ir pakeitė jo radioaktyvaus skilimo (šio proceso metu jis skyla į chromą-54) periodą.

Panašiai nutiko ir chloro-36 izotopui – tik kitame eksperimente, kitoje laboratorijoje. Neįprasti radioaktyvaus skilimo pokyčiai nuo 2006 m. tyrimų laboratorijose užfiksuoti 10 kartų. Visi jie stebėti vykstant Saulės žybsniams.

„Tokiu būdu mes esame ne sykį pastebėję išankstinių ženklų, įspėjančių, jog netrukus įvyks Saulės žybsnis, – pranešime spaudai tvirtina E. Fišbachas. – Manome, jog tai gali turėti prognostinės reikšmės.“

Ar tai reiškia, jog būsimasis Saulės žybsnių prognostikos detektorius įspėtų ne tik TKS astronautus, bet ir į Marsą keliaujančius kolonistus, taip pat likusiuosius Žemėje: kad būtų galima išjungti jėgaines, komunikacijos infrastruktūrą ir pan.? Galbūt.

Galimas soliarinis sensorius būtų sudarytas iš gabalėlio mangano-54 ir gama spinduliuotės detektoriaus, kuris galėtų fiksuoti mangano skilimo procesus. Jei jie pasikeistų, tai būtų įspėjimas apie gresiantį Saulės žybsnį ir galimą geomagnetinę audrą.

Prasta žinia yra ta, jog niekas dar negali paaiškinti, kodėl tai vyksta. Tai gali sietis su jonizuotųjų dalelių ir neutrinų sąveika. Tiesa, pastarieji yra labai silpni, neturi krūvio ir nepaprastai vangiai reaguoja su įprastine medžiaga.

„Kol kas toks radioaktyvių medžiagų elgesys Saulės žybsnių metu mokslui yra neįminta mįslė, – neslepia E. Fišbacho kolega iš Purdiu universiteto, branduolinių procesų inžinierius Džeris Dženkinsas (Jere Jenkins). – Mes tvirtiname, jog kažkas, kas nesąveikauja su medžiaga, sugeba keisti kažką, kas negali būti keičiama. Skamba paradoksaliai. Gali būti, jog radioaktyvaus skilimo procesus veikia neutrinai arba kažkokia mums dar nežinoma dalelė.“

Būsimojo soliarinio detektoriaus principus aprašantis straipsnis pasirodys artimiausiame žurnalo „Astroparticle Physics“ numeryje.

   

Facebook komentarai