Saulius Vengris. Universitetai ir jų perspektyvos po Seimo rinkimų

Mokslo ir studijų įstatyme nustatyta, kad vienas universiteto tikslų yra „darniai plėtoti įvairių sričių mokslinį pažinimą“.

Įstatyme nenurodyta, kiek tų įvairių mokslinio pažinimo sričių turi būti, matyt, todėl universitetu gali būti laikoma aukštoji mokykla plėtojanti bent dviejų sričių mokslinį pažinimą.

Daugiausia mokslinio pažinimo sričių (po 5 iš 6) plėtojama Vilniaus universitete ir Kauno technologijos universitete. Šios aukštosios mokyklos geriausiai atitinka šį universitetams įstatyme keliamą tikslą.

Nors įstatyme nenumatytos jokios išimtys, tačiau kažkodėl oficialiai universitetais laikomi pvz., Vadybos ir ekonomikos universitetas (ISM) ir Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykla, nors juose plėtojamas tik socialinių mokslų srities pažinimas. Universitetais laikomos ir kunigų seminarijos, nors jose plėtojamas tik vienos - humanitarinių mokslų srities pažinimas.

Esant tokiai universitetų įvairovei pagal plėtojamų mokslo sričių skaičių, turėtų ženkliai skirtis ir šių aukštųjų mokyklų formuluojamos misijos, veiklos strategijos ir jų įgyvendinimo būdai. Be to, Europos aukštojo mokslo erdvėje, universitetų įvairovė ir ne tik plėtojamų sričių skaičiaus aspektu, yra skatintinas dalykas.

Dėl šių priežasčių norint nustatyti, kuris universitetas yra „geras“, o kuris „dar geresnis“, reikėtų atsižvelgti į tai, kad universitetų veiklai skirtingus reikalavimus kelia skirtingos visuomenės grupės. Todėl vertindamos universitetus suinteresuotosios grupės turėtų pačios atsirinkti tuos universitetų veiklos rodiklius, kurie geriausiai atitinka jų poreikius.

Tokia universitetų marketingo priemonė, kaip pasaulyje tampantis vis madingesniu jų kaip institucijų reitingavimas Lietuvos mastu įgauna keistoką pavidalą. Lyginamas universitetas plėtojantis vienas pažinimo sritis su kitu, kuriame šios sritys visai neplėtojamos (pvz., ISM su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu)... Net ir sporte, kur pasiekimų reitingavimas visuotinai priimtas negalima pasakyti, ar pirmą vietą užėmusi futbolo komanda yra geresnė už pirmą vietą užėmusią tinklinio komandą. Žymiai prasmingiau būtų reitinguoti ne pačius universitetus, bet juose vykdomų atitinkamų veiklų ir pažinimo sričių pasiekimus. Reitinguojant universitetus pagal vieną rodiklių sistemą iš esmės nepasiekiamas nė vienas reitingui keliamas tikslas: būsimieji studentai nesupažindinami su geidžiamos studijų srities pasiekimais konkrečiame universitete, darbdaviai ir plačioji visuomenė neinformuojami apie konkrečios studijų krypties absolventų pasirengimo lygį konkrečiame universitete. O universitetai „konkuruoja“ ne tiek gerindami savo veiklos kokybę, kiek stengdamiesi prisitaikyti prie jų veiklai dažnai nebūdingų ir nuolat „tobulinamų“ bendrųjų reitingo rodiklių.

Bet kuriai partijai esant valdžioje būtų labai naudinga šią sistemą parengti (savo rinkimų programoje tą žada Darbo partija) vadovaujantis Europos Komisijos 2011 m. inicijuotu tyrimu. Jo pagrindu parengta išsami publikacija (Multidimensional Ranking, The Design and Development of U-Multirank. Editors: Frans A.van Vught and Frank Ziegele; Springer, 2012), ypač atsižvelgiant į tai, kad pirmiausia tai atskirų universitete vykdomų veiklų reitingavimas ir kad tai orientuotas į suinteresuotų šalių interesus reitingavimas (suinteresuota šalis, pasirinkdama sau svarbius kriterijus, turi galimybę pati reitinguoti palyginamus pagal vykdomas veiklas universitetus). 

Studijų kokybė

Kaip jau minėta universitetų vaidmenį ir veiklas, tarp jų ir studijų kokybę, skirtingos suinteresuotos aukštuoju mokslu visuomenės grupės supranta nevienodai.

Galima sutikti su žemiau pateikiama Olandijos tyrėjų nuomone (A.I. Vroeijenstijn. Improvement and Accountability: Navigation between Scyla and Charybdis. Jessica Kingsley Publisher. London, 1995) apie studijų kokybės dedamąsias:

1) Vyriausybės požiūriu studijų kokybė suprantama kaip „Didžiausias nedidelėmis išlaidomis parengiamų studentų, nustatytu laiku baigusių tarptautinio lygio studijų programą, skaičius“.

2) Darbdaviai apibrėždami studijų kokybę būtinai pabrėš absolvento studijų metu įgytus žinias ir gebėjimus.

3) Studentai studijų kokybę vertins pagal tai, ar studijos užtikrina sėkmingą asmens ugdymą ir tinkamai parengia deramai absolvento padėčiai visuomenėje.

4) Mokslinės ir pedagoginės bendruomenės atstovai studijų kokybę apibrėš taip:

„geras akademinis studentų rengimas, grindžiamas profesionaliu žinių perteikimu ir tinkama mokymosi infrastruktūra, esant racionaliai sudarytoms mokslinių tyrimų ir pedagoginio darbo sąlygoms“.

5) Plačiosios visuomenės nuomonė apie studijų kokybę taip pat nevienoda. Dalis vertina aukštąjį mokslą kaip kvalifikuotos darbo jėgos tiekėją, dalis kaip rengimąsi tyrimų ar meninės kūrybos karjerai, dalis kaip priemonę didinančią gyvenimo kokybės galimybes.

Todėl studijų kokybė yra visų suinteresuotųjų šalių derybų dalykas. Kiekviena šalis turėtų kiek įmanoma aiškiau suformuluoti savo poreikius, o būtent aukštoji mokykla, kaip pagrindinis veikėjas, turėtų suderinti visus skirtingus, o kartais ir prieštaringus pageidavimus ir reikalavimus. Suderinimo rezultatas turėtų būti atspindėtas universiteto misijoje bei konkrečios studijų programos tiksluose ir uždaviniuose. Praktiškai tą galima būtų įgyvendinti sudarant 4-6 m. trukmės sutartis tarp Vyriausybės ir aukštosios mokyklos. Dėl tokių sutarčių sudarymo buvo susitarta dar 2007 m. birželio 14 d. pasirašytame parlamentinių partijų susitarime, tačiau po 2008 m. rinkimų susitarimai buvo užmiršti.

Beveik visų partijų rinkimų programose paminėtas rūpestis aukštojo mokslo kokybe nors ir drovimasi apibrėžti, kaip ta kokybė suprantama. Aiškiausiai savo poziciją formuluoja Liberalų sąjūdis per vadinamųjų „krepšelių“ įtvirtinimą tuo pačiu nepagrįstai sureikšmindamas studentų vaidmenį studijų kokybei. Beje, savo paskirtimi valdantieji turėtų studentų reikalavimus kokybei palikti patiems studentams ir reikšti vyriausybės požiūrį į studijų kokybę. Priešingu atveju tokia nuostata daro spaudimą pedagogams tapti „padavėjais“, studentus traktuojant kaip klientus, mažina aukštųjų mokyklų, darbdavių, politikų ir viešojo administravimo institucijų tarpusavio supratimą ir galimybes optimaliai derinti valstybės, studentų, aukštųjų mokyklų dėstytojų bei administracijos, darbdavių interesus. 

Finansavimas ir socialinis teisingumas

Mokslo ir studijų įstatyme nustatyta, kad aukštosios mokyklos gali būti valstybinės ir nevalstybinės.

Valstybinis universitetas nuo nevalstybinio pagal įstatymą skiriasi tik steigėju: valstybinį steigia Seimas, nevalstybinį - juridinis ar fizinis asmuo. Studento pažiūriu tai visiškai nesvarbus skirtumas, kadangi jam ir jo tėvams labiausiai rūpi išlaidų dydis siekiant aukštojo išsilavinimo. Čia akivaizdus tam tikras neskaidrumas.

Nors Konstitucinis Teismas savo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimu pripažino, kad nevalstybinėms aukštosioms mokykloms valstybės finansuojamos studijų vietos gali atitekti tik tais atvejais, kai atitinkamų sričių (krypčių) specialistai dėl objektyvių aplinkybių negali būti parengti valstybinėse aukštosiose mokyklose, ir šiuo aspektu Mokslo ir studijų įstatymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, visgi 2012 m. į nevalstybinę universitetinę aukštąją mokyklą ISM į valstybės finansuojamas vietas buvo priimti 156 asmenys, o į valstybės nefinansuojamas vietas 183.

Kita vertus, į valstybinį universitetą M.Riomerio universitetą (MRU) į valstybės finansuojamas vietas buvo priimta 290 asmenų, o į valstybės nefinansuojamas vietas 1490 (t.y, 5,13 kartų daugiau). (Šaltinis: Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos prezidento prof. P.Žiliuko pranešimo rektorių konferencijoje duomenys). Studento požiūriu MRU yra daug labiau „nevalstybinis“ universitetas, negu ISM, kadangi žymios studentų daugumos finansavimu oficialiai valstybiniame universitete (MRU) valstybė nesirūpina, tačiau finansuoja beveik pusę studijuojančiųjų oficialiai nevalstybiniame universitete (ISM). Abi šios aukštosios mokyklos rengia tos pačios socialinių mokslų srities specialistus. Šiuo požiūriu „gryna“ valstybinė aukštoji universitetinė mokykla yra tik Lietuvos karo akademija, tik jos finansavimu valstybė visiškai rūpinasi.

Kadangi nė viena einanti į rinkimus politinė partija, šiam klausimui savo programose jokio dėmesio neskiria, sunku tikėtis, kad artimiausiais metais galėtų atsirasti aiškesnis skirtumas tarp valstybinių ir nevalstybinių aukštųjų mokyklų.

Visuotinai pripažįstama, kad aukštasis išsilavinimas teikia naudą ne tik jį turinčiam, bet ir visai šalies visuomenei. Todėl aukštojo mokslo plėtrai skiriamas didelis dėmesys visose civilizuotose šalyse. Kadangi valstybės biudžetas yra ribotas, todėl daugelyje ekonomiškai net labiau už Lietuvą išsivysčiusių šalių, savo indėlį į aukštojo mokslo finansavimą įneša ne tik valstybės biudžeto lėšos, bet ir studentų įmokos. Lietuvoje, kaip ir daugelyje postkomunistinių šalių, studentų įmokų sistema valstybinėse mokyklose laikytina socialiai neteisinga.

Lietuvoje valstybinėje aukštojoje mokykloje vieni studentai studijuoja valstybės biudžeto lėšomis, o kiti savo lėšomis privalo apmokėti visą studijų kainą. Pvz., 2012 m. priimti į valstybinio A.Stulginskio universiteto pirmą kursą valstybės lėšomis studijuoja 81 studentas, o savo lėšomis 413. Įtakinga Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (santrauka, - EBPO arba angl. OECD), 2007 m. vertindama panašią situaciją Estijoje ir Lenkijoje pažymėjo: „Studijų kaina privalo dalytis visi studentai. Neturi būti taip, kad dalis studentų nieko nemoka, o likusieji moka visą studijų kainą“ . Estijoje (EBPO narė nuo 2010 m.) atsižvelgta į šias argumentuotai pateiktas pastabas, ir pirmojoje po Kinijos postkomunistinėje šalyje Estijos valstybinių aukštųjų mokyklų studentai finansavimo požiūriu turi vienodas teises. Nors 2011 balandžio 11 d. “LR Vyriausybė nutarė stiprinti pastangas siekiant įstoti į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (OECD), ... o įgyvendindama reformas Lietuva remtųsi OECD šalių patirtimi ir rekomendacijomis kuriant pažangią švietimo sistemą”, tačiau pastangų stiprinimas buvo aiškiai nepakankamas, nes šia kryptimi nepadaryta jokių reformų ir nėra net viešos diskusijos bandymų šiuo klausimu.

Skirtingoms studijų sritims nustatytos skirtingos studijų kainos sukelia papildomo neteisingumo. Pvz., gabiam menui asmeniui gali tiesiog nepakakti lėšų sumokėti apie 10 000 Lt metinę studijų įmoką, todėl savo talentą jis „laidoja“ , o siekdamas aukštojo išsilavinimo renkasi pvz., vadybos studijas, kurios kelis kartus pigesnės.

Jau minėta įtakinga tarptautinė organizacija (EBPO, kitaip OECD) labai teigiamai vertina Australijoje taikomą aukštojo mokslo finansavimo sistemą, kuri remiasi vyriausybės su aukštąja mokykla sudaroma trijų metų trukmės finansavimo sutartimi. Sutartis nustato tai mokyklai valstybės remiamų vietų minimalius ir maksimalius skaičius atskirose studijų pakopose (skaičiai kasmet patikslinami, medicinos studijų vietų skaičius nustatomas atskirai), papildomą finansavimą atsižvelgiant į regiono, kuriame yra aukštoji mokykla, kainų lygį ir t.t. Toji trijų metųsutartis yra slenkanti (kasmet atnaujinama). Valstybės remiama studijų vieta reiškia, kad vyriausybė skiria tai vietai savo finansinį indėlį. Studentai, priimti į valstybės remiamas studijų vietas, savo įmokomis prisideda prie studijų kainos apmokėjimo. Studijų įmokos dydis nepriklauso nuo realios studijų kainos. Jos dydis tam tikru mastu priklauso tik nuo būsimo uždarbio, kuris yra tikėtinas toje profesinės veiklos srityje, kuriai studentas rengiasi aukštojoje mokykloje. Vyriausybės nustatytos įmokos už studijas nedaro didesnės įtakos studijų krypties pasirinkimui, t.y. studentas gali rinktis studijas pagal savo polinkius ir gebėjimus, o ne pagal jų kainą. Išsamiai ši sistema aprašyta V.Daujočio sudarytoje knygoje „Nepriklausomos Lietuvos aukštojo mokslo vargdenė“ , Petro ofsetas, Vilnius, 2012.

Bet kuriai partijai ar koalicijai esant valdžioje socialinio teisingumo problemos aukštajame moksle turėtų būti plačiai aptariamos. Nuo jų deramo sprendimo iš esmės labai priklauso ir studijų kokybė, ir pilietiškumo branda Lietuvoje.

Teisinis reguliavimas

Konstitucijos 41 str. nustato, kad „Valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokantiems piliečiams laiduojamas nemokamas mokslas“. Kita vertus, Konstitucinis Teismas savo 2008 m. kovo 20 d. Nutarimu pataiso „Konstitucija valstybės biudžeto lėšomis apmokamą aukštąjį mokslą laiduoja ne visiems valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokantiems piliečiams“. Toks išaiškinimas sudaro prielaidas daryti išvadas, kad ir kitus Konstitucijos straipsnius, kuriuose nėra pabrėžta, jog jie taikomi visiems, galima traktuoti liberaliau. Pavyzdžiui, tęsiant panašius samprotavimus logiška būtų teigti, kad Konstitucinis Teismas gali neapskundžiamai konstatuoti, jog „ne visų žmonių orumą gina įstatymas“(21 str.), arba „ne visi žmonės turi teisę turėti savo įsitikinimus“(25 str.), arba „ne visi teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo“(109 str.) ir pan. Esant tokiai Konstitucijos 41 str. taikymo praktikai, įmokos už studijas valstybinėse aukštosiose mokyklose teisinis pagrindas yra ne riboti biudžetiniai ištekliai aukštajam mokslui finansuoti, bet bauda, skiriama priimtiems į valstybės finansuojamas vietas studentams už nepakankamai gerą mokymąsi universitete, o kitiems bauda už tai, kad jie nepakankamai gerai mokėsi vidurinėje mokykloje ir todėl nebuvo priimti į valstybės finansuojamas vietas. Pakeitus šią konstitucinę nuostatą galima būtų baudas pakeisti skatinimu. Kodėl nepakeitus 41 Konstitucijos straipsnio kad ir taip: Valstybė remia geriausiai besimokančius piliečius valstybinėse aukštosiose mokyklose ir įstatymo nustatyta tvarka teikia jiems paramą. Padarius tokį pakeitimą atkristų būtinybė nuolat teisės aktais nustatinėti, kas yra gerai besimokantis valstybinėje aukštojoje mokykloje. Šiaip ar taip mokymosi rezultatų įvertinimai yra ne teisės akto, bet aukštosios mokyklos prerogatyva.

Kadangi nė vienos partijos rinkimų programoje šie klausimai nelaikomi probleminiais, vargu ar galima tikėtis per ateinančią Seimo kadenciją kokios nors pažangos įgyvendinti reformas remiantis OECD šalių patirtimi ir rekomendacijomis kuriant pažangią švietimo sistemą.

   

Facebook komentarai