Stulbinantis tyrimas: atskleistos Lenino kūno išsaugojimo paslaptys – ne silpniems nervams (N-18)

Pavasarį Rusija išleido 13 mln. rublių (daugiau nei 180 tūkst. EUR) darbams, skirtiems išsaugoti Lenino kūną, kad jis atrodytų kuo panašesnis į gyvą. Anastasija Mamina atliko tyrimą ir portale „Bird In Flight“ papasakojo, kas yra daroma su vado kūnu.

A. Mamina pradeda savo pasakojimą tuo, kad jai nepavyko pasikalbėti su patalogoanatomais, į kuriuos ji kreipėsi. „Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad kartą nuo manęs, plevėsuodami skvernais, bėgs patalogoanatomai, metę skaudų: „Ir nerašyk man daugiau.“

„Kaip visi posovietinės Maskvos vaikai, aš žinoma, esu buvusi Lenino mauzoliejuje, kai mokiausi kokioje trečioje klasėje. Pamenu, kokį ažiotažą sukėlė perspektyva nesėdėti nuobodžiose pamokose, o nuvažiuoti pažiūrėti į lavoną. Tačiau didelio įspūdžio Leninas man trečioje klasėje nepadarė: jis man pasirodė labai mažas, sunykęs ir kažkodėl geltonas.

Todėl gauta užduotis papasakoti apie tai, kas gi daroma su vado kūnu, kad jis daugiau nei 90 metų išliktų nors ir geltonas ir sunykęs, bet vis dėlto panašus į žmogų, mane labai įkvėpė. Ypač, kai valstybinių pirkimų tinklalapyje perskaičiau, kad už medicininius ir biologinius darbus su Vladimiro Iljičiaus Uljanovo kūnu valstybė sumokėjo 13 mln. rublių (daugiau nei 180tūkst. €).

Maudynės

Visų pirma kreipiausi į patį mauzoliejų ir į institutą, kuris laimėjo konkursą. Ten man sėkmė nenusišypsojo. Užtat sužinojau, kad už valstybinės paslapties paviešinimą galima pakliūti į kalėjimą kokiems ketveriems metams (dauguma dokumentų, susijusių su Lenino kūnu, iki šiol yra įslaptinti).

Biologas Vitalijus man paaiškino, kad vado kūnas maudomas įvairiose voniose: viena – su glicerolio tirpalu, kita – su formaldehidu, ir dar kelios burbulinės vonios su spiritu, vandenilio peroksidu (jis reikalingas odos balinimui, kitaip oda pasidengs dėmėmis), natrio ir kalio acetatu, acto rūgšties tirpalu. Voniose Leninas lepinasi ilgiau nei bet kuri mergina – po pusantro mėnesio. Užtat kartą per pusantrų metų. Šį laiką mauzoliejus būna uždarytas.

– Esmė ta, – sako Vitalijus, kąsdamas prancūzišką ragelį, – kad, kai Leninas mirė, jam buvo atliktas skrodimas… Žodžiu, ne balzamavimui. Perpjovė pagrindines arterijas, kraujagysles. Jei patalogoanatomas būtų pagalvojęs, kad vadui teks dar ilgai gulėti, jis, žinoma, taip nebūtų pasielgęs. O dabar – kraujagyslių sistema supjaustyta, neaišku, kaip paskirstyti balzamuojančius skysčius. Galiausiai teko jam suleisti mikroinjekcijų ir įkišti į guminį kostiumą, kad niekas nevirstų lauk…

„Žmoniškai“ neišėjo

Idėja mumifikuoti vadą šovė į galvą tik keliems protinguoliams, didesnei daliai tuometinės vyriausybės ši idėja pasirodė barbariška. O ir velionio našlė Nadežda prašė palaidoti vyrą „žmoniškai“. Sovietų liaudžiai buvo duota galimybė atsisveikinti su Iljičiumi – jo lavonas buvo viešai rodomas porą mėnesių. Leninas mirė sausį, ir tuo metu spaudė baisus šaltis, tad vadas puikiai išsilaikė ir net beveik neapiro. Tada vadovybė pasitarė ir nusprendė: gaila tokio gėrio, verčiau išsaugokim. Atsakomybė už išsaugojimą teko sovietų mokslininkams.

Blakstienos ne savo, o ant kojos lopas. Jei man vis dėlto būtų pavykę užduoti ekspertams bent vieną klausimą, jis tikrai skambėtų taip: „O ar daug liko tikrojo Lenino kūno? Kalbama, kad tik rankos ir veidas.“

Paaiškėjo, kad medikai apskritai nekelia sau tikslo išsaugoti kuo daugiau kūno. Kasmet Lenino vis mažiau. Pavyzdžiui, vadui iš pat pradžių buvo priklijuotos blakstienos, o 1945 metais kažkur dingo nemažas gabalas jo kojos odos, tad biologams teko pagaminti lopą iš dirbtinės odos. Vėliau teko kurti ir veido dalis: pavyzdžiui, po vokais Leninui buvo pakišti akių protezai. Beje, pasaulio proletariato vado burna užsiūta (tai puikiai slepia barzda ir ūsai). Taip mumija nepraranda panašumo su originalu.

Pagrindinė užduotis kasmet balzamuojant Iljičiaus kūną – išsaugoti vadinamąsias fizines kūno charakteristikas: išvaizdą, svorį, spalvą, odos stangrumą, galūnių lankstumą. Beje, didžioji dalis Lenino poodinių riebalų buvo pakeista mišiniu iš karotino, parafino ir glicerino – panašu, kad tai labai veiksminga priemonė nuo raukšlių.

Be abejonės, viduje Leninas tuščias. Skamba kraupokai, bet visi vidaus organai buvo išimti, smegenys perduotos tyrimui, o širdis, kalbama, iki šiol saugoma Kremliuje.

Beje, istorija apie tai, kas nutiko su Lenino smegenimis po jo mirties, yra lyg atskiras istorinis detektyvas: smegenų tyrimui buvo pakviestas mokslininkas iš Vokietijos, kuris supjaustė smegenis į 30 dalių ir patikrino kiekvieną jų – ieškojo vado genialumo. Dabar Lenino smegenys (arba tai, kas iš jų liko), saugomos už sunkių Maskvos smegenų tyrimo instituto durų.

Leninas išlieka nepakitęs jau daugiau nei 90 metų, ir dėkoti už tai reikia dviem talentingiems mokslininkams: chemikui Borisui Zbarskiui ir anatomui Vladimirui Vorobjovui.

V. Vorobjovas, pirmą kartą pamatęs Iljičiaus kūną, pasibaisėjo, ėmė mojuoti rankomis ir pareiškė, kad nieko nedarys – užduotis jam pasirodė per sudėtinga. Tačiau kolegoms pavyko įtikinti jį pamėginti.

B. Zbarskiui ir V. Vorobjovui pateikta užduotis iš tiesų buvo beveik neįvykdoma: mokslininkams reikėjo išrasti metodą, kaip išsaugoti kūną. Užšaldymą atmetė iškart – neduok dieve, dar atitirps. Toks mumifikavimas, koks egzistavo Senovės Egipte, taip pat nebūtų tikęs: Leninas būtų netekęs beveik 70 proc. svorio, veido bruožai būtų išsikraipę, o šito niekaip negalima buvo leisti. Reikėjo balzamuoti, ir labai kruopščiai, o pasitarti nebuvo su kuo. Mokslininkai su Lenino kūnu dirbo daugiau nei keturis mėnesius, ir galiausiai jiems pavyko išsaugoti jo svorį ir formą.

Iš pradžių kūną išmirkė formaldehido tirpale, po to panardino į guminę vonią su trijų procentų formalino tirpalu. Kelias dienas vadas mirko: mokslininkai keliose vietose padarė įpjovas jo kūne, kad patys didžiausi raumenys prisigertų tirpalo. Po to Iljičius dviem savaitėms buvo panardintas į spirito vonią, į kurią po truputį buvo pilamas glicerinas.

Paskutiniu etapu tapo vonia su vadinamuoju balzamavimo skysčiu: glicerinu, kalio acetatu ir priešmikrobiniu dviprocentiniu chinino chloridu. Po to medikai, ko gero, nusivalė nuo veido prakaitą ir su palengvėjimu atsiduso: eksperimentas buvo pripažintas pavykusiu. Nuo to laiko Iljičius nė kiek nepasikeitė – bent jai išoriškai. Prasidėjo ir baigėsi karas, subyrėjo Sovietų Sąjunga, Vladimiras Putinas eilinį sykį perėmė šalies valdymą, o Leninui nė motais. Užbalzamuotas kaip reikiant.

Ginčai dėl to, ar reikia palaidoti pasaulio proletariato vadą (trumpai: visi už, išskyrus Genadijų Ziuganovą), ir toliau tęsis. Komunistai ir toliau šauks, kad Lenino kūno išnešimas yra liberalus fašizmas, tikintieji ir toliau įtikinės, kad laidotuvės būtinos, nes balzamuoti „nekrikščioniška“. Įbauginti patalogoanatomai ir toliau saugos nesenstančio vado kūno paslaptis, įtraukdami žurnalistus į juoduosius sąrašus, o tyraakiai biologai ir toliau nejaukiai žiūrės į grindis ir nukreipinės smalsuolius į interneto platybes.

Ir tik Leninas nieko nesakys. Jis ir toliau gulės savo patogiame karste, sunykęs ir geltonas, priimdamas lankytojus nuo dešimtos ryto iki pirmos popiet ir nuvildamas imlias įspūdžiams trečiaklases.

   

Facebook komentarai