VDU psichologas Aidas Perminas: „Kiekvienas turime perfekcionizmui būdingų savybių“

Spartėjant gyvenimo tempui, susiduriame su darbų gausa, kuriems atlikti kartais neužtenka motyvacijos. Būtent nuolatinis skubėjimas neretai sukelia stresą. Anot Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) psichologo doc. dr. Aido Permino, stresas yra prisitaikomoji reakcija, padedanti mums sudėtingose situacijose.

„Stresas mobilizuoja organizmą iškilus mums neįprastoms aplinkybėms. Jo metu žmogus yra pajėgesnis, labiau susikoncentravęs, motyvuotas įveikti sunkumus, net jo nuotaika yra geresnė“, – teigia VDU Teorinės psichologijos katedros docentas, biomedicinos mokslų daktaras.

Šiandien domimės, kur glūdi mūsų perfekcionizmo šaknys, kaip išlaikyti motyvaciją bei nepasiduoti stresui.

– Vis dažniau iš aplinkos patiriame nuolatinį spaudimą: įgyti kuo geresnį išsilavinimą, pasiekti karjeros aukštumas, sukurti šeimą, daug uždirbti. Tuo pačiu mus lydi ir nuolatinė kritika, kuri žadina mumyse perfekcionizmą.

– Perfekcionistas – tai aukštus atlikimo standartus turintis žmogus. Turėti tokius standartus ir jų siekti savaime nėra blogai, net priešingai, perfekcionizmas yra siejamas su aukštais pasiekimais versle, sporte, akademinėje aplinkoje ir kt. Jis gali padėti gyvenime, jei žmogus, siekdamas savo tikslo, jį lanksčiai pakeičia, kai paaiškėja, kad šis sunkiai įgyvendinamas.

Kai kurių žmonių pasiekimo standartai yra labai aukšti ir nelankstūs. Jie nesikeičia net ir supratus, kad šių standartų atitikti nepavyks. Tokio žmogaus savivertė priklauso nuo to, ar jis atitiks susikurtą idealų savęs sėkmingo vaizdą, ar ne. Nesėkmė tampa labai pavojinga, nes sugriauna savivertę – nepasiekęs idealo žmogus nesijaučia vertingu.

Žmogų motyvuoja ne gera savijauta, kuri atsiranda pasiekus užsibrėžtą tikslą, bet bloga, kuri gali atsirasti šio tikslo nepasiekus. Perfekcionistui niekada nebus gana: net pats geriausias atlikimas nėra pakankamai geras, net ir didžiausi pasiekimai neapsaugo nuo ateities klaidų, tad profilaktiškai jis turi sunkiai dirbti, kad išvengtų galimų nesėkmių.

– Kur glūdi perfekcionizmo šaknys ir kaip jam nepasiduoti?

– Pagal Banduros socialinį išmokimo modelį, vaikas mokosi stebėdamas kitus bei juos imituodamas. Prie perfekcionistinio mąstymo labiausiai prisideda tėvų griežtas auklėjimas, vaiką orientuojant į aukštus atlikimo standartus. Prastesnis nei puikus vaiko veiklos atlikimas yra sutinkamas atvira arba užslėpta kritika. Ilgainiui jis pats pradeda bet kokį savo atlikimą vertinti labai kritiškai.

Kai kurių žmonių perfekcionizmas yra atsakas į šiurkštų, žeminantį elgesį šeimoje ar kitoje aplinkoje. Tai lyg noras parodyti visam neįvertinančiam pasauliui, kad esi šio to vertas ir puikus atlikimas tampa savo vertės matu.

Vėliau mokykloje, universitete žmonės yra pratinami prie didžiulio testų, užduočių ir egzaminų srauto, kurie skirti jų kompetencijos lygio įvertinimui. Akademinėje aplinkoje studentai nuolat susiduria su situacijomis, kuriose jiems suteikiamas atgalinis ryšys apie jų gebėjimus ir žinias lyginant su kitais. Taip jie skatinami išsikelti kraštutinai aukštus tikslus, kad pasirodytų pakankamai kompetentingais.

Mūsų visuomenė yra labai orientuota į perfekcionizmą ir nepasiduoti spaudimui nepaprastai sunku. Kiekviename iš mūsų yra perfekcionizmui būdingų savybių. Vienintelis paprastas būdas norint pradėti kontroliuoti tokį savo elgesį – užduoti sau klausimą apie kiekvienos veiklos, į kurią įsitrauki, prasmę.

– Nuolat esame užsivertę darbais, kurie atrodo niekada nesibaigs. Tuomet susiduriame su stresu, nerimu ir dažnai prarandame bet kokią motyvaciją. Kaip tokiu atveju ją atgauti ir išlaikyti?

– Atidėliojimą taip pat galima sieti su perfekcionizmu. Nesėkmės baimė bei sėkmės vaikymasis tampa tokie neįveikiami, kad pradedama vengti veiklos. Pavyzdžiui, atidėliojama pradėti užduoties atlikimą, nes ją atlikti puikiai atrodo neįmanoma, sunku ar nemalonu.

O dažniausiai darbai atidėliojami, nes linksmai ir maloniai norisi gyventi dabar. Apie sunkius ateities darbus stengiamės negalvoti, nors jaučiame virš mūsų kybantį neatliktų darbų debesį. Debesis vis didėja, kartu grėsmingai didėja ir nerimas. Kai nerimas tampa nepakeliamas, kai nuo jo nebeišeina pasislėpti įvairiuose malonumuose, mes pajudame iš vietos, atsiranda motyvacija darbus užbaigti. Vienintelis būdas tokios situacijos išvengti yra darbų atlikimo susiplanavimas.

– Kokie procesai vyksta žmogaus organizme, jam susidūrus su stresu?

– Stresas yra sisteminė fiziologinė prisitaikomoji reakcija. Ši reakcija nepriklauso nuo organizmo rūšies ar stresoriaus prigimties – visi organizmai reaguoja vienodai.

Veikiant išorės dirgikliams per kelias sekundes aktyvuojama simpatiko – adrenerginė sistema. Šie organizmo pokyčiai siejami su adrenalino ir noradrenalino veikimu: pradeda tankiau ir stipriau plakti širdis, susitraukia kraujagyslių lygieji raumenys, sumažėja jų spindis ir taip pakyla kraujospūdis, prasiplečia koronarinės arterijos, išsiplečia vyzdžiai, bronchai, padažnėja kvėpavimas, įsitempia skersaruožiai raumenys, padidėja jų jėga, kraujyje padaugėja gliukozės, krauju mažiau aprūpinama oda, inkstai ir vidaus organai (lėtėja virškinimas), raumenys bei smegenys ir t. t. Dėl šių fiziologinių pokyčių organizmas tampa pajėgesnis.

   

Facebook komentarai