Žemės auksą ir platiną sunešė 200 mln. metų trukęs meteoritų lietus

Aukso ir platinos mūsų gimtojoje planetoje yra tiek, jog jų pakaktų visą Žemės rutulį padengti 4 metrų storio lydiniu. Tačiau mokslininkai yra linkę manyti, jog šiandien žmonijos eksploatuojami lobiai į Žemę atkeliavo iš dangaus – visa medžiaga, iš kurios planetoje susidarė aukso ir platinos rūda, tiesiogine prasme Žemėn nukrito prieš maždaug 4 mlrd. metų prasidėjusio ir 200 mln. metų trukusio intensyvaus meteoritų lietaus.

Bet jei aukso ir platinos Žemėje, mokslininkų paskaičiavimu, yra tiek, jog užtektų keturių metrų storio plutos sluoksniui – kurgi tie aukso ir platinos vandenynai? Tyrėjai išsiaiškino, jog Žemėje kadaise buvo ir natūraliai susidariusių tauriųjų metalų. O milžiniškas brangiųjų metalų „papildymas“ į Žemę atklydo planetos formavimosi periodu, kai išsilydžiusi geležis nugrimzdo į besiformuojančios planetos centrą, paskui save nusivilkdama planetos formavimosi metu susidariusio aukso ir platinos lobyną.

Bristolio universiteto geologų vertinimu, 200 mln. metų trukusio meteoritų bombardavimo metu Žemėn nukrito maždaug 20 mlrd. milijardų tonų meteoritinės medžiagos, kurioje nemažą dalį sudarė auksas ir platina. Šios atsargos ir išsprendė planetos paviršiuje susidariusį brangiųjų metalų išteklių stygiaus problemą.  

Tyrėjai Grenlandijos saloje paimtuose uolų mėginiuose (uolos susidarė ankstyvuoju Žemės formavimosi periodu) aptiko nepaprastai didelę volframo izotopo 182W koncentraciją, kokios modernesnių laikų uolienose neaptinkama. Todėl mokslininkai mano, jog vadinamosios „modernesnių laikų“ uolienos yra atkeliavusios iš kosmoso – tikėtina, jog jas į mūsų planetą dosniai papylė meteoritų lietūs.

Tyrimui vadovavo Bristolio Žemės mokslų mokyklos Izotopų grupės profesorius Timas Elijotas (Tim Elliott) ir daktaras Matijasas Vilboldas (Matthias Willbold).

„Mūsų tyrimo rezultatai rodo, jog didžioji dalis tauriųjų metalų, kuriais grįstos pasaulio ekonomikos ir daugelis kertinių pramonės procesų, Žemėje atsidūrė laimingo atsitiktinumo dėka, kai mūsų planetą kadaise subombardavo jungtinės asteroidų ir meteoritų „pajėgos“, – tvirtina M. Vilboldas. – Norėtųsi pabrėžti, jog mūsų laboratorija yra pirmoji tokia pasaulyje, kurioje pavyko sėkmingai atlikti tokius aukštos kokybės tyrimus.“

Žemėn nukritusi meteoritinė medžiaga gigantiškų konvekcijos procesų metu ištirpo planetos mantijoje, tačiau branduolio nepasiekė – maža to, vėliau iškilo kontinentų pavidalu. Juose susiformavo tauriųjų metalų rūdos santalkos, kurias žmonija ir eksploatuoja.

Parengė Saulius Žukauskas,
sauliuszukauskas01@gmail.com

   

Facebook komentarai