Žiauri Islamo valstybės realybė – yra net prievartavimo taisyklės

„Tai sistemingas genocidas, o ne tai, kad vienas „Islamo valstybės“ (IV) kovotojas nori išprievartauti moterį ir patenkinti savo lytinius instinktus. Jie tai daro sistemingai. Pas juos galioja tam tikros taisyklės, kaip reikia prievartauti moteris“, – kalbėjo psichologinių traumų srities specialistas Janas Ilchanas Kizilchanas.

Gydytojas J.I.Kizilchanas, dirbantis su buvusiomis IV belaisvėmis, laikraščiui „Novaja gazeta“ papasakojo apie tą karo pusę, kurios niekas niekada neparodys per televizorių.

J.I.Kizilchanas dirbo su karų Jugoslavijoje ir Ruandoje aukomis. Jis – ir Vokietijos Badeno-Viurtembergo žemės specialiosios programos vyriausiasis konsultantas.

Pagal šią programą į Vokietiją išvežta jau 800 moterų ir 300 vaikų, buvusių IV teroristų nelaisvėje. Čia aukos randa prieglaudą, yra gydomos, joms teikiama pagalba.

Programa buvo sukurta Badeno-Viurtembergo žemės ministro pirmininko Winfriedo Kretschmanno sumanymu 2014 metų lapkričio mėnesį, ji bus vykdoma trejus metus. Programa kainuos 95 mln. eurų. Vokietijos Žemutinės Saksonijos ir Heseno žemės svarsto galimybę pradėti savo programas, siekdamos padėti IV aukoms.

Pateikiame psichologijos profesoriaus J.I.Kizilchano (Filingeno-Šveningeno universitetas, Vokietija) pasakojimą:

„Aš pasikalbėjau su 1400 žmonių. Aplink Duhoko miestą (Irako Kurdistane), kur mes atidarėme biurą, yra 24 pabėgėlių stovyklos, kiekvienoje jų yra apie 18 000 žmonių. Žmonės iki mūsų važiavo autobusu, kai kada mes patys juos pasiimdavome.

Mes turime buvusių belaisvių sąrašą, jis sudarytas, remiantis duomenimis, kuriuos surinko kurdų vyriausybė, provincijos gubernatorius, ne pelno organizacijos, taip pat ir mūsų pačių turimais duomenimis.

Jeigu žmogus pabėga iš IV nelaisvės, jis paprastai atsiduria Kurdistane, ten jis registruojamas. Mes galime pasakyti, kad žinome 95 proc. buvusių belaisvių vardų. Kurdistane gyvena apie 5,5 milijono žmonių, prie jų prisijungė dar 1,5 milijono pabėgėlių. Šiuo metu iš maždaug 7 tūkstančių belaisvių apie 2 tūkstančiai jau laisvėje, tačiau apie 5 tūkstančiai dar yra vergijoje.

2014 metų rugpjūčio 3 dieną IV kovotojai užgrobė Sinjarą. Badeno-Viurtembergo žemės vyriausybė pamatė šias skerdynes ir genocidą ir pasakė: „Mes privalome ką nors daryti“. Jie pakvietė mane konsultantu. Mes su kolega išvažiavome į Kurdistaną rinkti informacijos. O paskui mes sukūrėme šią programą. Mes patikriname, atrenkame ir išvežame į Badeną-Viurtembergą moteris ir vaikus, kurie buvo IV nelaisvėje, kurie traumuoti fiziškai ar psichiškai, kurie mirs, jeigu jiems nepadėsime.

Apie 96 proc. mūsų programos dalyvių – moterys, kurios „Islamo valstybėje“ ne kartą (daugiau kaip 10 kartų) buvo išprievartautos. Paskutinė moteris, kurią aš tikrinau gruodį, buvo parduota apie 40 kartų ir 40 kartų išprievartauta. Mūsų programoje yra ir krikščionių, ir šiičių, bet absoliuti dauguma tų moterų – jazidės.

Aš noriu, kad jūs suprastumėte: kalbama ne šiaip apie teroristinę organizaciją. Kalbama apie islamizuotą organizaciją, turinčią fašistinę ideologiją. „Islamo valstybei“ visi jazidai, kakajai, se, feiliai, visos religinės mažumos jų teritorijose yra ne žmonės. O jeigu kas nors yra ne žmogus, su juo galima daryti, ką nori.

Kalbama apie sistemingą genocidą, o ne apie tai, kad vienas IV kovotojas nori išprievartauti moterį ir patenkinti savo lytinius instinktus. Jie tai daro sistemingai. Galioja tam tikros taisyklės, kaip reikia prievartauti moteris. Ir jie tai daro būtent todėl, kad nelaiko jų žmonėmis. Aš apžiūrėjau išprievartautą devynerių metų mergaitę. Ją šešis ar septynis kartus pardavė ir išprievartavo. Devyneri metai! Mano dukrai dešimt.

Viena moteris atvažiuos į Vokietiją sausio 26 dieną kartu su dviem vaikais. Jai 26 metai. Aš ją tikrinau gruodį. Ji buvo nelaisvėje. Ji matė, kaip visus jos šeimos vyrus nubaudė mirtimi: jos vyrą, jos tėvą ir dar 21 vyriškos lyties giminaitį sušaudė jos akyse. Paskui ją daug kartų pardavinėjo, ji su savo vaikais atsidūrė pas vieną IV kovotoją.

Vaikų buvo trys – vienai mergaitei 2,5 metų, kitai 5 metukai, sūnui 7 metai. Šis kovotojas įsakė moteriai mokytis kasdien vieną Korano eilutę. Ji prastai kalba arabiškai, jos gimtoji kalba – kurdų, ji darė klaidų. Jis daug kartų ją mušė, bet ji vis klysdavo. Kartą jis taip įtūžo, kad paėmė jaunesniąją dvejų metukų mergaitę ir įgrūdo ją į didelę skardinę, kuriose ten paprastai laikomas sviestas. Skardinę pastatė saulėje. Tvyrojo šitoks karštis. Irake kartais būna 60–70 laipsnių kaitra... Ši skardinė su vaiku kabėjo 7 dienas kaip nuobauda motinai už klaidas mokantis Korano eilutes.

Ji negalėjo ištraukti vaiko iš skardinės, kadangi jis prigrasino, kad nužudys kitus vaikus, jeigu ji tai padarys. Kartą per dieną motinai buvo leidžiama nunešti jai maisto, bet kadangi buvo labai karšta, mergaitę iš karto pykindavo. Po 7 dienų šis IV kovotojas paėmė mergaitę ir panardino ją į ledinį vandenį. Skardinėje buvo 60–70 laipsnių, o ją staiga panardino į ledinį vandenį. Tuomet jai iššoko viena akis. Po to jis taip mušė dvejų metukų vaiką, kad sulaužė nugarą – paprasčiausiai perlaužė stuburą. Vaikas išgyveno dar dvi dienas kančiose ir mirė.

Tada moteris pasakė, kad norėtų palaidoti savo vaiką. Kovotojas atėmė iš jos palaikus ir švystelėjo... Vaikas jau buvo miręs, kūnas trenkėsi į grindis. Jis pasakė: „Visi žmonės, nepriklausantys islamui, turi taip mirti“.

Dar po dviejų dienų jis pririšo jos septynerių metų sūnaus ranką virve prie mašinos ir pasakė: „Aš tempsiu jį mašina, kol jis mirs, jeigu tu neleisi, kad aš tave išprievartaučiau. Jeigu tu priešinsiesi, aš nužudysiu tavo sūnų“.

Ji pasakė: „Aš norėjau išgelbėti savo sūnų, todėl leidau save išprievartauti. Aš neturėjau pasirinkimo. Aš galiu susitaikyti su tuo, kad mano vyras nužudytas, mano tėvas nužudytas, bet susitaikyti su tuo, kad mano kūdikį žudė septynias dienas, aš niekaip negaliu, kaip ir negaliu išmesti iš savo atminties – aš kasdien matau savo mažylę...“

Šie vaikai, 5 ir 7 metų, taip pat viską regėjo savo akimis: kaip žudė jų sesutę, kaip prievartavo motiną, jų „elgesio ypatumai“ dabar irgi matomi. Jų psichika sutrikdyta. Ir tai tik viena istorija iš 1400, kurias aš išgirdau. Ir kai kada tai žymiai baisiau, negu apskritai galima įsivaizduoti.

Mes nevežėme vaikų į Vokietiją be giminaičių. Tą devynerių metų mergaitę iš Kurdistano, kurią prievartavo, mes atvežėme kartu su teta, prieš tai tetai buvo įforminta globa. Dalykas tas, kad jei mes atvešim į Vokietiją nepilnamečių vaikų be tėvų, globos tarnyba tuojau pat juos iš mūsų paims ir nukreips į ligoninę arba perduos įtėviams. Vokiečių šeimos nemoka kurdų kalbos, vaikai jų bijotų ir negalėtų bendrauti.

Todėl visada atvažiuoja vaikas ir suaugęs žmogus. Vienas vaikas nevažiuoja. Jazides ar krikščiones veždavo į Tal Afarą arba Mosulą. Bet prieš tai belaisvius rūšiuodavo. Pirmiausia atskirdavo vyrus – juos nužudydavo; paskui – vyresnes moteris, paskui – moteris su vaikais; paskui – netekėjusias ir jaunas, tada 8–14 metų berniukus, iš kurių vėliau darydavo mažamečius kareivius. Mūsų duomenimis, dabar maždaug 1100 berniukų yra IV vergijoje ir jie naudojami kaip mažamečiai kareiviai.

Iš pradžių jaunas netekėjusias merginas veždavo į Tal Afarą, Mosulą arba Raką. Šiuose miestuose yra pagrindiniai dideli vergų turgūs, buvo ir mažų nedidelėse gyvenvietėse. Ten merginas apžiūrinėdavo IV armijos žmonės, taip pat pirkliai iš Saudo Arabijos, Egipto, Kataro, Тuniso ir Тurkijos. Nuo veido nutraukdavo šydą, rinkdavosi ir pirkdavo.

Mosule yra, pavyzdžiui, kino teatras „Galaxy“, jame patalpino 300 moterų, vakarais ten ateidavo pirkėjai. Ne visi buvo IV kovotojai. Kai kurie tiesiog palaikė ryšį su IV, jie atvažiuodavo, išsirinkdavo vergių ir jas išsiveždavo. Mes nežinome, kur dabar tos moterys.

IV kareiviai dažnai moterų gaudavo dovanų arba galėdavo pigiai nusipirkti, jeigu gerai kovėsi. Toks vyras 2–3 savaites moterį prievartaudavo, paskui sakydavo „tu man nusibodai“ ir perparduodavo. Daugelį moterų perpardavė 10–12 kartų. Paskui IV kovotojai suprato, kad tų moterų giminaičiai yra pasirengę jas išpirkti.

Tokiu būdu susiformavo išpirkimo rinka, atsirado tarpininkų tarp IV ir jazidų šeimų. Jie iš pradžių važiuoja į IV, siūlo 10 tūkstančių dolerių, paskui susisiekia su šeima ir ima pinigus už tarpininkavimą. Pavyzdžiui, tarpininkai iš Sirijos susitinka Turkijos mieste Urfoje su belaisvės giminaičiais iš Turkijos Antepo, paima pinigus, atiduoda jiems moterį. Sistema veikia, pinigai atitenka „Islamo valstybei“. 

Bet tai ne tik verslas. Sistemingais prievartavimais norima sugriauti visuomenę, pasityčioti iš šių žmonių garbės, paversti juos pasyviais.

IV – žmonijos istorijos priešai. Jūs matėte, kaip jie kūjais griauna Palmyros paminklus? Jie griauna žmonijos kolektyvinį identiškumą. Jiems istorija iki islamo neegzistuoja. Jie pradeda griauti kurdų visuomenę nuo vaikų. Iš pradžių jie siunčia pagrobtus vaikus tris mėnesius mokytis islamo, o paskui juos moko žudyti.

Kada kam nors kerta galvą, vaikai verčiami žiūrėti. Yra vaizdo medžiagų, kuriose matyti, kad po to vaikai patys ima šaudyti. Tai baimės sistema. Prieš siųsdami vaikus į tikrą mūšį juos siunčia į miestą kaip dorovės policininkus. Jie šnipinėja gatvėse, seka, kad visi elgtųsi pagal IV taisykles. Ir kurdų tautos ateitis griaunama, vaikai verčiami žudikais.

Turiu pasakyti dar štai ką. Daugelis vergių pastoja. Laikraštis „Bild“ dabar spausdina nelaisvėje pastojusios moters Širin pasakojimo ištraukas. Daugelis pačios darėsi abortus, provokavo persileidimą. Kilnodavo sunkius daiktus tol, kol pasipildavo kraujas ir įvykdavo persileidimas. Kai kurios nusižudydavo, kad tik nereikėtų gimdyti. O tos, kurios pagimdo tuos vaikus, jų atsisako.

Visos, su kuriomis aš kalbėjausi, vaikus atiduodavo. Buvo vienas atvejis. Viena moteris pagimdė ir atidavė vaiką į prieglaudą Dohuko mieste. Kai mes susitikome, aš jos paklausiau: „Juk tai tavo vaikas. Gal tu nori jį aplankyti? Aš galiu viską suorganizuoti“. Ji atsakė: „Ne, aš nenoriu jo matyti“.

Jeigu moteriai pavyksta pabėgti iš IV, tai nereiškia, kad su ja dabar viskas gerai. Pagal islamą moteris privalo apsiplauti prieš seksą. Kada IV kovotojai merginoms sakydavo: „Eikite į vonios kambarį ir nusiprauskite“, tos iš karto suprasdavo, kad jas prievartaus. Todėl dauguma moterų nesiprausė. Kai kurios išsitepliodavo fekalijomis, kad smirdėtų ir kad jų neliestų. Aš apžiūrėjau vieną moterį, ji buvo nesipraususi septynis mėnesius. Kai tik ji išgirsdavo vandens čiurlenimą, ją apimdavo panika. Prireikė trijų mėnesių, kad ji vėl galėtų liesti vandenį.

Pas mus Štutgarte yra mergina, kuri būdama 16 metų pateko į nelaisvę. Ji buvo išprievartauta, bet jai pavyko su seserimi pabėgti. Palapinių stovykloje Dohuke jai prasidėjo psichozė. Jai atrodė, kad IV kovotojai stovi priešais palapinę ir ją nori pasiimti.

Ji taip bijojo, kad nusprendė suluošinti save. Ji apsipylė benzinu ir padegė. Apdegė 98 proc. kūno. Mes paėmėme ją į Vokietiją. Dabar jai atlikta apie 10 operacijų. Jai pasidarė geriau su akimis, ir ji vėl gali lankstyti pirštus.

Ji neturi nosies ir ausų. Jos dar laukia apie 30 operacijų. Bet po gydymo jai turi pasidaryti geriau. Dabar ji mokosi vokiečių kalbos.

Aš psichiatras. Prieš siųsdamas moteris į Vokietiją aš stengiuosi išsiaiškinti jų nuotaikas – ar jos linkusios į savižudybę. Jeigu aš suprantu, kad tokių nuotaikų esama, aš iš karto Kurdistane siunčiu tokias pacientes į psichiatrinę ligoninę. Pagalba turi būti suteikiama nedelsiant. Man žinoma 20 atvejų, kada merginos baigė gyvenimą savižudybe jau pabėgėlių stovykloje Dohuke. Aš manau, kad savižudybių yra žymiai daugiau, tai tik tos, kurios užfiksuotos mano turimuose dokumentuose.

Psichoterapijoje yra savi sėkmės kriterijai. Aukos negalės pamiršti to, ką joms teko išgyventi. Bet jos gali išmokti kontroliuoti savo jausmus. Po išlaisvinimo jos mato košmaruose tai, kas nutiko, jos pilnos baimės, gėdos jausmo, jos jaučiasi praradusios orumą, jos negali kvėpuoti, alpsta. Visas tas būsenas mes galime sušvelninti, padėti išmokti jas valdyti.

Niekas negali tokių išgyvenimų pamiršti. Mes to ir nesiekiame. Jos turi aktyviai prisiminti tai, kas įvyko, visa tai išgvildenti, to reikalauja žmogaus prigimtis. Mes mokome jas, kad IV – tai nedidelė jų gyvenimo dalis, likęs jų gyvenimas – labai ilgas. Kai kada jos serga, tada vėl ima dėl visko kaltinti IV. Bet mes sakome: „Ne, IV – tai praeities epizodas. O dabar tai jau tavo gyvenimas“. Jos turi mokytis su tuo gyventi ir išgyventi naujus dalykus. Taikant terapiją tai įmanoma.

Jazidų bendruomenė taip pat keičiasi. Genocidas daug ką pakeitė. Anksčiau jazidai išprievartautų moterų, kurios buvo visiškai nekaltos, vis tiek nebelaikė jazidėmis. Šiuo metu jie atšaukė tą senąjį įstatymą.

Dabar, kada mes siunčiame merginas į Vokietiją, jos prieš tai nuvežamos į Lalešą, kur yra aukščiausia religinė jazidų taryba, su jomis susitinka Baba Šeichas – jazidų bendruomenės vadovas. Tai 86 metų senolis, baltai apsirengęs, su barzda. Jis prieina prie kiekvienos merginos, pabučiuoja jai į kaktą ir palaimina, sakydamas: „Aš džiaugiuosi, kad jūs sugrįžote pas mus, jūs ir toliau esate jazidės, jūs – mūsų garbė, aš didžiuojuosi tuo, ką jūs ištvėrėte. Važiuokite į Vokietiją, laikykitės jos įstatymų ir gyvenkite savo gyvenimą“.

Aš manau, kad tai labai svarbu psichologiniu požiūriu. Aš daug kalbėjau su Baba Šeichu ir aiškinau jam, kad jie turi keistis, kad kitaip jazidai neišgyvens. Jis labai išmintingas žmogus, jis viską suprato. O mums, psichoterapeutams, svarbu, kad moterys gali pabaigti šią istoriją ir viską pradėti iš naujo. Jei jos čia atvažiuotų kankinamos abejonių, ar aš dabar jazidė, moteris aš ar ne, tai mums irgi būtų sunku joms padėti. Norint pradėti viską iš pradžių reikia užbaigti ankstesnę istoriją. Ir Baba Šeichas labai šiuo klausimu padėjo.

Aš buvau susitikęs ir su IV kovotojais, kuriuos paėmė į nelaisvę Irake. Vaikai ir jaunimas turi daugiau šansų grįžti į normalų gyvenimą. Jie dar gali suspėti patirti kažką kita.

Bet vyresniems smegenys yra taip praplautos, kad jie iš tikrųjų tiki šia ideologija, jie nebijo mirties, galvoja, kad pateks į rojų. Su jais neįmanoma pradėti dialogo ar sudaryti taikos. Su jais praktiškai jau nieko nebegalima padaryti, jų nebegalima pakeisti. Jiems gyvybė neturi vertės. Jie gyvena ne dėl šio pasaulio, o dėl kito.

Bet tai – ne liga. Sunku tai įsivaizduoti, bet IV kovotojas keliasi kiekvieną rytą, eina, žudo žmones, nupjauna galvas mažiems vaikams, prievartauja moteris, o vakare sugrįžta namo – čia jo laukia žmona ir vaikai. Jis apkabina savo dukrą, savo žmoną, jis turi tokius pačius tėviškus jausmus, kaip ir aš.

Kaip aš jau minėjau, kalbama apie sąvoką „dehumanizacija“. Kiti jam – ne žmonės. Aš žinau, kad 300 šeimų iš Čečėnijos, vyrai su žmonomis ir vaikais, išsikėlė į Raką. Ten pat ir 200 bosnių šeimų. Jie turi šeimas, bet jie vis tiek žudo.

Pas mus, Vokietijoje, buvo nacių valdžia. Hitleris sunaikino 6 milijonus žydų. Daugelis vokiečių dalyvavo juos žudant. Praktiškai visi vokiečiai. Vokiečiai irgi nebuvo ligoniai. Jie degino žydus, ėmė jų odą, kaulus, traukė dantis... Bet jie buvo sveiki.

IV kovotojai neserga nei psichoze, nei šizofrenija. Jie gyvena realiame pasaulyje, bet mąsto ne taip, kaip jūs ar aš. Yra atlikti nauji tyrimai, kurie rodo, kad žmogus sugeba tramdyti jausmus, kurie, kaip buvo manoma anksčiau, jam yra būdingi iš prigimties. Pavyzdžiui, anksčiau buvo manoma, kad svetimo skausmo pajautimas užprogramuotas fiziologiškai. Na, jei aš pamatysiu, kaip jūs įsipjovėte pirštą, man irgi skaudės – dėl empatijos (įsijautimo į kito asmens emocinę būseną. – Red.). Bet dabar įrodyta, kad empatiją galima nuslopinti ideologija.

   

Facebook komentarai